Vandens čiaupai

Iki XIX a. visiškai nieko nežinoma, kaip vartotojas imdavo vandenį. Jeigu ir sutiktume, kad jokių prietaisų, kurie atstodavo dabartinius čiaupus nebuvo, vis dėlto lieka neaišku, kaipgi vanduo pasiekdavo vartotoją? Kaipgi vanduo buvo įvedamas į namą? Ypač sunku tai įsivaizduoti, kai žinoma, kad mediniai vamzdžiai buvo stori, sunkūs, nesulenkiami, tiesiog nepaslankūs. Vandens įvedimas į kiemą buvo paprastesnis ir labiau paplitęs, negu įvedimas į namą. Kaip vanduo buvo įvedamas į namo vidų, kokie būdavo naudojami prietaisai, kitaip sakant, kas atstodavo čiaupą – žinių neturime. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad vandens įvedimas į namus buvo privatus dalykas ir į miesto vandentiekio dokumentus tokios žinios nepatekdavo.

Pateiksime vieno 1790 metų dokumento nuotrupas.

Prie Žienkevičiaus namo buvo vadinamasis stulpelis, iš kurio vanduo buvo įvestas į namą. Pagal sutartį kaimynai turėjo vandenį pasidalinti pusiau, todėl prie esančio stulpelio turėjo būti įtaisytas kitas stulpelis, kuris atskirtų vandenį tiekiamą į Goreckio namus. Tą atskirą vandenį Goreckis vamzdžiu turėjo nusivesti į savo namus.

Iš šių nuotrupų atrodo, kad stulpelis tarsi paskirstydavo vandenį. Tekste yra paminėtas ir kubilas, į kurį tekėdavo vanduo, matyt, iš to paties stulpelio. Vadinasi, stulpelis atstodavo dabartinę vandens kolonėlę. Jeigu taip, tai nesunku įsivaizduoti, kaip jis buvo padarytas. Ant žemėje esančio vamzdžio galo, kuriuo vanduo buvo atvestas į kiemą, stovėjo statmenai pritvirtintas tuščiaviduris vamzdis su uždaru viršutiniu galu – stulpelis su šonine skyle, į kurią galėjo būti įtaisytas vamzdelis, kuriuo tarsi latakėliu vanduo nutekėdavo į kubilą.

Jau XVII a. Vilniuje buvo žinomi viešieji miesto šuliniai, kuriuos paprastai vadindavo viešaisiais vamzdžiais arba skryniomis, o XIX a. – fontanais. Kiek tokių šulinių buvo XVII a., dabar sunku pasakyti, tačiau, matyt, keletas, nes 1668 metų išlaidose pasakyta, kad sumokėti pinigai už vandens išpylimą iš įvairių skrynių.

Kaip buvo įrengti tie šuliniai, nežinome, matyt, iš išvesto vamzdžio vanduo tiesiog bėgo į kubilą. Dėl to viešieji šuliniai dažnai buvo vadinami viešaisiais vamzdžiais arba kartais viešaisiais kubilais.

Tokie yra svarbesni XVI–XVIII a. Vilniaus vandentiekio technikos bruožai.


TAIP PAT SKAITYKITE: