Vandens rezervuarai

Pirmieji Vilniaus vandentiekio rezervuarai buvo vadinami rurmusais, šuliniais ir dėžėmis. Jeigu toks šulinys arba nedidelis tvenkinėlis turėdavo medinį rentinį su lentų dangčiu, tai jis buvo vadinamas tiesiog dėže arba skrynia. Terminas “rurmus” yra atėjęs iš lenkų kalbos, kilęs nuo žodžio vamzdis (vokiškai Rohr; lenkiškai rura), mūsų minimuose šaltiniuose jis reiškia rezervuarą, iš kurio yra išvesti vamzdžiai. Įvairiuose raštuose vandentiekio viešojo šulinio rezervuaras yra vadinamas skirtingai: skrynia, fontanas, kubilas. Dažnai sunku suprasti, apie kokį rezervuarą kalbama – pirminį, iš kurio vandentiekis gauna vandenį, ar antrinį, kuris yra vandentiekio tinkle ir yra skirtas vandens vartotojams.

Turime nedaug žinių apie rezervuarus. Iš XVI a. ir XVIII a. beveik nieko nežinome. Šiek tiek žinių randame XVII a. miesto kasos knygose ir kiek daugiau XIX a. bylose.

1670 metų knygoje kalbama apie Vingrių rezervuaro restauraciją (Restauracya Vingru Murovvanego Trockiego). Dokumente sakoma, kad rurmusas bus restauruojamas “De Novo” (iš naujo). Restauravimui naudojo rąstus (paminėti 66 rąstai), sijas, lentas, lenteles stogui dengti (gontus), šulus, dilias (storas lentas), vinis ir kt. Aplink rezervuarą kasė ir lygino šlaitą, o vandeniui užtvenkti, sulaikyti naudojo molį ir samanas.

Yra ir daugiau dokumentų, kuriuose minimi smulkesni rezervuaro remonto darbai.

Kaip XVIII a. atrodė rezervuaras galime spręsti iš 1740 metų miesto plano (Fiustenhofo): nedidelis tvenkinėlis, iš kurio išteka upelis, ant upelio pradžios stovi namelis. Paaiškinime pasakyta, kad tai Vingris arba vandeningas šaltinis, iš kurio miestas sau vandenį ima.

1793 metų miesto plane Vingriai pavaizduoti kaip trys atskiri tvenkinėliai. Matyt, tuo laiku buvo tik trys rezervuarai.

Apie Vingrių šaltinius ir jų rezervuarus XIX amžiuje turime gana daug žinių. Tuo laiku ir šaltiniai, ir patys rezervuarai daug kartų buvo tvarkomi: kasami nauji šuliniai ir gilinami senieji, plečiami ir valomi, apdengiami ir aptveriami rezervuarai ir t.t. Ypač jais buvo rūpintasi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje – iki naujojo vandentiekio įvedimo.

Gausiausias Vingrių šaltinių rezervuaras ilgiausiai tiekė miestui vandenį, taigi dėl jo ekslploatacijos ir būta daugiausiai ginčų.

Jau XVI a. mėginta rezervuarą pasidalinti: iš tam tikrų šulinių arba dėžių nutiesti atskiras vandentiekio linijas. Štai 1759 m. dominikonai žydų bendruomenei ant Vingrių šaltinių leido pastatyti atskirą vandens skrynią – rezervuarą ir atsivesti vandenį į bendruomenės namus Vokiečių gatvėje, o taip pat pardavinėti tą vandenį statinėmis arba kitokiu būdu eksploatuoti. 1833 m. žydų bendruomenei buvo leista atsivesti ir antrą vandentiekio liniją.

Antras pagal reikšmę buvo Aušros vartų šaltinių rezervuaras. Apie šiuos šaltinius turime žinių jau iš XVI a. pabaigos, bet apie patį rezervuarą, jo įrengimą truputį duomenų randame XVII a. antrosios pusės dokumentuose. Kaip jau minėjome, 1648 metų plane tuoj už Aušros vartų yra pavaizduotas vandens telkinys su prie jo esančiu apvaliu pastatu sujungtu su miesto siena. Šis tvenkinys, be abejonės, pasipildydavo iš toliau esančių šaltinių. 1663 metų dokumente randame įrašą, kad rurmuso pylimui už Aušros vartų pataisyti buvo nupirkti 4 vežimai žabų. Toks menkas remontas, turbūt, nepagelbėjo, ir tvenkinys išnyko, nes 1740 metų miesto plane jis jau nepažymėtas.

XVI a., kai jau buvo pastatyta miesto siena, Aušros vartų šaltiniai turėjo ir strateginį vaidmenį. Buvo įrengtas didelis vandens telkinys, kad, esant reikalui, galima būtų šį vandenį paleisti tekėti pasienio grioviu. Užtvankos vanduo galėjo būti naudojamas ir gaisrams gesinti. Apie tolesnį Aušros vartų šaltinių eksploatavimą daugiau žinių neturime, tik žinoma, kad XIX a. buvo susirūpinta šio rezervuaro didinimu bei remontu.

Apie Žiupronių (Misionierių) šaltinių eksploataciją žinios dar šykštesnės. Dokumentuose randame, kad XIX a. antroje pusėje vandentiekis iš jų buvo nuvestas į Užupį. Kadangi buvusiame misionierių sode buvo bent keli šaltiniai, kokio nors vieno rezervuaro ir nebuvo: vandeningoje vietoje buvo iškasami šuliniai, padaromi rentiniai – taip vanduo buvo naudojamas saviems reikalams arba pardavimui. Tai buvo privati nuosavybė, ir miestas į šių šaltinių eksploataciją nesikišo.

Atskirus šulinius – versmes nuomojo Paplavų pirkliai fabrikantai I. Finas, J. Florenas ir E. Lipskis.

Miestas faktiškai pradėjo šiuos šaltinius eksploatuoti 1880 metais, o dar po metų tapo pagrindiniu šaltinių nuomotoju, ir kasmet labdarystės draugijai “Dobrochotnaja kapeika”, kuriai priklausė buvusi vienuolių misionierių valda, mokėdavo po 800 rublių. Tuomet mediniai vamzdžiai buvo pakeisti metaliniais, įrengtas didelis mūrinis rezervuaras, kuris sujungė kelis šaltinius į vieną.

Dar reikėtų paliesti vieną įdomų ir gana neaiškų senojo vandentiekio priežiūros klausimą. Seniai žinoma, kad vandentiekio tinklu, priklausančiu miestui, rūpinosi specialiai pasamdyti žmonės vadinami vamzdininkais. Atlyginimą jie gaudavo iš miesto valdžios ir privalėjo rūpintis vandentiekiu, vamzdžių gamyba, jų tiesimu ir kt.

Miesto senojo vandentiekio klestėjimo laikais, t.y. XVII a., buvo samdomi bent keli vamzdininkai, dažniausiai trys, jie gaudavo nustatytą algą ir kasmet po sermėgą.

XIX a. pirmoje pusėje vamzdininkai nesutinkami, o šio amžiaus antroje pusėje miestas išlaikydavo jų tik vieną. Paprastai vamzdininko vietai užimti būdavo skelbiamos varžytynės, juo tapdavo už mažiausią atlyginimą sutinkąs dirbti žmogus. Vieno vamzdininko, matyt, pakakdavo todėl, kad vandentiekio tinklas buvo nedidelis, o vėliau, paplitus metaliniams vamzdžiams, jo priežiūra palengvėjo. Be abejo, vamzdininkai buvo savotiški rangovai, kurie savo ruožtu samdydavo darbininkus.

Kurį laiką iki 1866 m. vamzdininku buvo bajoras F.Vileika. Vėliau ilgus metus darbavosi Leiba Rurnikas, šią specialybę paveldėjęs iš tėvo. 1866 m. L.Rurnikas rašęs miesto galvai Škabinui, kad F.Vileika labai apleidęs vandentiekį, sugadinęs Vingrių rezervuarus, daugelyje vietų šaltinius užpylęs žeme, o kitur be leidimo atkasęs naujus, todėl sumažėję vandens baseinuose.

Iš tos pačios bylos paaiškėja, kad 1866 m. Vingrių vandentiekiui priklausė 16 abonentų, iš jų dvi pirtys (Lisovkio ir Stefanovskio). Daugiausia turėjo vandenį Trakų ir Vokiečių gatvių turtingieji miestiečiai.

Kitas labai svarbus klausimas – ar buvo kokie nors vandentiekio tinklo priežiūros šuliniai ir kur buvo įrengti vamzdžių uždarymai. Iš 1868 metų vamzdininko L. Rurniko pareiškimo miesto dūmai aiškėja, kad jo, kaip vamzdininko, pareiga buvo, be kitko, valyti vamzdžius.

Vadinasi, XIX a. viduryje miesto vandentiekis jau turėjo priežiūros šulinius. Tie šuliniai būdavo sutvirtinti mediniais rentiniais ir apdengti lentomis. Trakų, Dominikonų, Rūmų, šv. Jono, Vilniaus, Vokiečių ir Didžiosios gatvių grindinyje buvo įrengti vadinamieji liukai arba dušnikai, uždengti lentų dangčiais. Tai ir buvo vandentiekio priežiūros šuliniai.

Kaip buvo sulaikomas vanduo ir kokie buvo tie skląsčiai, remdamasis radiniais, yra aprašęs J. Jurginis. Tai buvo paprastas prietaisas, panašus į dabar naudojamus krosniakaiščius arba juškas: išpjova vamzdyje būdavo užkišama mediniu skląsčiu. XIX a. dokumentuose dažnai minimas vandentiekio šakų uždarymas rezervuare, bet koks buvo to uždarymo visas įrenginys, galime tik spėlioti: juk jis negalėjo būti žemės paviršiuje, privačiame name ar kieme, nes tokiu atveju bet kas galėtų jį atidaryti. Deja, tikslių duomenų apie tai kol kas neturime.


TAIP PAT SKAITYKITE: