Mediniai vamzdžiai

Seniausias vandentiekis su mediniais vamzdžiais yra buvęs Mažojoje Azijoje, senovės Graikijoje ir Romoje. Vėliau jis paplito daugelyje šalių, kai kur, pavyzdžiui, nuo 1619 metų Londone, net išstumdamas sveikatai kenksmingus švininius vamzdžius.

Kaip teigia specialistai, mediniai vamzdžiai galėjo būti daromi iš pušinių, eglinių, ąžuolinių, maumedžio ir kitokių rąstų.

Istorikas J. Jurginis, remdamasis surastų rąstų fragmentais, teigia, kad jie buvo daromi iš pušų. Dalis tokio vamzdžio saugoma ir Vilniaus vandentiekio muziejuje. Tai visai suprantama, nes Neries aukštupyje ir Vilniaus apylinkėse yra ir buvo gražūs pušynai. Miškuose paruošti pušiniai rąstai Nerimi pasroviui buvo plukdomi į Vilnių. XVII a. dokumentuose – miesto sąskaitose yra daug kartų minimas medžių kirtimas, rąstų iš upės ištraukimas ir jų atvežimas prie vamzdžių dirbtuvės, kuri, atrodo, yra buvusi rotušės rajone. Kokio ilgio ir storio būdavo vamzdžiams skirti rąstai, žinių nėra. Tik viename XVII a. dokumente pasakyta, kad vamzdžiams tinkami buvo trijų sieksnių ilgumo (daugiau kaip šešių metrų). Dokumentai rodo, kad Vilniaus vandentiekio sistemoje jau XVI a. buvo naudojami įvairios paskirties ir diametro vamzdžiai. Magistraliniai vamzdžiai buvo daug didesnio diametro negu atšakiniai, tai rodo sinoniminiai vamzdžių pavadinimai (tubus, canalis, siphonculus).

Mediniai Vilniaus vandentiekio vamzdžiai buvo gręžtiniai, tai yra padaryti išilgai pergręžiant rąstą. Prieš gręžimą rąsto žievė būdavo nuskutama drožtuvu (strug). Toks žievės nuskutimas raštuose vadinamas “šlifavimu”.

Paruoštą gręžimui rąstą dėdavo ant specialaus varstoto (staklių) ir pritvirtindavo taip, kad jo ašis sutaptų su grąžto, esančio varstoto gale, ašimi (galėjo būti ir du grąžtai priešinguose galuose). Iš XVII a. dokumentų matome, kad rąstas pirmiau buvo pragręžiamas mažuoju, o tik po to didžiuoju grąžtu. Išgręžtame vamzdyje likdavo daug drožlių, ir vamzdžio paviršius būdavo nelygus. Vamzdžio vidaus valymui buvo naudojami specialūs lankai (“obrančiai”), surišti kanapių pluoštu arba kanapinėmis virvėmis. Traukydami, brūžindami taip jį nušlifuodavo ir išvalydavo. Kanapės ar pakulos būdavo naudojamos užkamšyti visokiems tarpams ir plyšiams, atsirandantiems klojant vamzdžius į žemę.Užkamšyti plyšius dar buvo naudojamas lajus, kuris apsaugodavo nuo drėgmės. Dažnai dokumentuose minimos ir karnos (plaušai), kurios, atrodo, buvo naudojamos tam pačiam reikalui, o taip pat ir vamzdžiams surišti.

Medinių vamzdžių sujungimui buvo žinutė įdomi daugeliu požiūrių. Pirmiausia, tai pirmasis ąžuolinių vamzdžių paminėjimas. Antra, Vilniaus vandentiekiui naudojami ąžuoliniai vamzdžiai, greičiausiai buvo vedami į turtingų miestiečių namus, nes ąžuoliniai vamzdžiai buvo brangesni, bet užtat jais tekąs vanduo skanesnis. Trečia, ar tik nebus buvusi šioje vietoje (name Nr.44) senoji miesto vandentiekio vamzdžių dirbtuvė, kuri, kaip rašoma dokumentuose, buvo netoli rotušės.

Minėtas skelbimas įdomus dar ir tuo, kad parodo, kokiu santykiu buvo komplektuojami vamzdžiai ir movos – šiuo atveju dviem vamzdžiams skirtos penkios movos. Matyt, buvo ne tik movos, bet ir apkaustai.

Kaip jau minėjome, vandentiekis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje buvo apleistas: to meto valdžia rūpinosi juo tik tiek, kad vandens tiekimas nenutrūktų kareivinėms. Iš šio laikotarpio beveik neturime autentiškų dokumentų, todėl brangi kiekviena žinutė. Archyvuose aptiktas vienas autentiškas 1816–1817 metų dokumentas.Tai vandentiekio remonto į vadinamas šv. Ignoto kareivines juodraštinė sąmata. Sąmatą, gubernatoriaus spiriamas, skubotai sudarė Dominykas Rutkievskis, pasivadinęs “Popovščiznos vamzdininku”. Iš šios sąmatos daug ką galime spręsti apie to meto vandentiekio techniką ir naudotas medžiagas. Sąmatoje minimi metaliniai ir ąžuoliniai apkaustai arba lankai, kitos panaudotos medžiagos (lajus, pakulos, virvutės), atlyginimas už darbą – gręžimą, vamzdžių tiesimą ir kt. Įdomiausia, kad buvo naudojami reto ilgio, t.y. 4 sieksnių ir 11 colių ilgio (beveik 9 metrų) vamzdžiai.


TAIP PAT SKAITYKITE: