Aušros vartų šaltiniai

Šių šaltinių vandentiekio istorija turi daug spragų. Tikrai žinome tik tiek, kad šaltiniai XVI a. pabaigoje ir XVII a. buvo naudojami vandentiekio reikalams. Lieka neaišku, kada šaltiniai vėl pradėti eksploatuoti XIX a.

1866 m. randama pirmoji užuomina, kuri leidžia manyti, kad šaltiniai vėl jau buvo naudojami vandentiekio tinkle. Vilniaus kapitulos byloje minimas vandens nuvedimas iš Basųjų karmelitų vienuolyno rezervuaro į miesto gaisrinę. Vadinasi, vandentiekio linija iš Aušros vartų šaltinių jau veikė, ir rezervuaras pasipildydavo iš tos linijos, nes Vingrių linija į tą pusę nėjo. Tačiau neaišku, kur tas rezervuaras buvo ir apie kuriuos karmelitus kalbama, nes karmelitai buvo įsikūrę bent trijose vietose.

1870–1879 m. vandenį iš Aušros vartų vandentiekio jau gavo apie dešimt namų. Dauguma jų buvo už Aušros vartų ir Arklių gatvėje. Šis vandentiekis aprūpindavo vandeniu ir viešąjį šulinį prie rotušės.

Aušros vartų vandentiekis plėstis negalėjo, nes šaltinių rezervuaras buvo blogas ir nesutvarkytas. Vandens neužtekdavo net gaisrinės čiaupui, todėl miestas gavo leidimą gaisro metu naudotis geležinkelio valdybos šuliniu, esančiu netoli geležinkelio stoties.

1898 metais Aušros vartų šaltiniuose buvo išgręžtas artezinis šulinys. Bandymo metu per parą šulinys davė 17 tūkst. kibirų vandens.

Šaltiniai buvo eksploatuojami dar ir XX a. pradžioje, tačiau vandens jie mažai beduodavo, ir šis vandentiekio tinklas merdėjo.


TAIP PAT SKAITYKITE: