Vingrių šaltiniai

Beveik nėra žinių, koks buvo šio vandentiekio išplitimas XIX a. pradžioje. Remiantis 1802 metų nekilnojamo turto inventorizacijos aprašymu, atrodo, kad apleistas ir sunykęs vandentiekis buvo nuvestas tik į šv. Ignoto kareivines ir du viešuosius šulinius. Tai, kad kareivinės turėjo vandentiekį patvirtina dar vienas dokumentas: 1802 metų magistrato įsakymu miesto ekonomijai nurodoma, jog odininkas Losickis ir kiti miestiečiai savavališkai prijungė savo namų vandentiekių vamzdžius prie miesto vandentiekio vamzdžio, einančio į šv. Ignoto kareivines, ir taip atimą vandenį. Magistratas įsako tuos vamzdžius atjungti, o miesto vamzdį sutaisyti ir užpilti žeme. Odininkas Losickis privalo raštiškai pasiaiškinti magistratui. Toliau keliolika metų neturime žinių apie vandentiekį. Iš 1816 metų dokumento sužinome, kad vamzdžiai į šv. Ignoto kareivines, kur tuo laiku buvo karo ligoninė, yra sugedę ir dažnai nebūna vandens.

Skurdžias žinias gerokai praturtina istoriko M. Balinskio 1835 metų statistinis Vilniaus aprašymas. Pasirodo, kad tuo laiku jau būta nemažo vandentiekio tinklo – iš Vingrių ėjo bent šešios medinės linijos: pranciškonų, pijorų, dominikonų, šv. Ignoto kareivinių, jėzuitų (medicinos akademijos) ir žydų kahalo. Atrodo, kad kiekviena linija Vingrių šaltiniuose turėjo atskirą rezervuarą su medine būdele. Be to, buvo dar trys viešieji šuliniai: prie šv. Jono bažnyčios varpinės, prie šv.Ignoto kareivinių ir žydų bendruomenės kieme. Ar tos magistralinės linijos turėjo atsišakojimų – nežinoma.

Apie 1845 metus gimnazijų valdybai priklausė bent keli namai šv. Jono gatvėje. Iš ten esančio šulinio į aplinkinius namus jau buvo išvedžioti mediniai vamzdžiai, o šulinys aptvertas tvora.

1846 metų byloje randame kiek daugiau žinių apie vandentiekio tinklą. Tais metais buvo tiesiami vamzdžiai į dominikonų vienuolyną ir į jų pirtį. Šie pastatai ir Vingrių šaltiniai jau priklausė valdžios įstaigoms (vienuolynas buvo uždarytas 1844 m.). Po to, kai buvo uždarytas dominikonų vienuolynas, Vingriai su vandentiekiu buvo atiduoti butų komisijai, o 1853 m. gubernijos valdyba šaltinius, vandentiekį ir pajamas iš jo perdavė miesto dūmai. Tuomet Trakų gatve iš Vingrių ėjo keturi mediniai vamzdynai: du – dominikonams ir du – žydų bendruomenei. Nuo dominikonų pirties vamzdžiai ėjo į generalgubernatoriaus rūmus. Iš gubernijos architekto pranešimo dūmai matyti, kad šaltiniai tuo metu davė užtektinai vandens.

1864 m. buvo patvirtintas metalinių vamzdžių tiesimo į Ignoto kareivines projektas, kurį sudarė keturi brėžiniai. Šis projektas yra vienas pirmųjų, kuriuose techniškai pavaizduotas vandentiekio tiesimas.

XIX a. antroje pusėje vandentiekio tinklas iš Vingrių gerokai išsiplėtė: vanduo buvo įvestas daugiau kaip į 20 privačių namų ir valstybinių įstaigų. Ypač daug savininkų vandenį įsivedė Trakų gatvėje. Buvo ir kitų gatvių, į kurių namus buvo įvestas vanduo: Pylimo, Vokiečių, Vilniaus, Dominikonų, šv. Jono, Universiteto, Didžioji.

Iš 1868 metų vamzdininko pranešimo dūmai sužinome, kad tuo metu Vingrių vandentiekio tinklas turėjo 33 vandens ėmimo vietas, vadinasi, abonentus. Tuo metu Vingrių šaltiniai turėjo šešis rezervuarus. Iš vieno jų vamzdžiai buvo nuvesti į Vokiečių gatvę, iš čia, pagal 1759 metų dominikonų kontraktą su kahalu, į sinagogos kiemą, iš antrojo – į buvusį pranciškonų vienuolyną. Dar trijų rezervuarų vamzdžiai buvo nuvesti į generalgubernatoriaus rūmus ir rūmų fontaną, į viešąjį šulinį prie šv. Jono bažnyčios varpinės, į šv. Ignoto kareivines. Stefanovskis, gavęs specialų gubernatoriaus leidimą, įrengė atskirą rezervuarą. Jo įrengta pirtis, vėliau gavusi Maskvos vardą (Moskovskije bani), buvo viena geriausių mieste (Pylimo g.).

Pagal inžinieriaus F. Jasinskio paskaičiavimus XIX a. devintajame dešimtmetyje Vingrių šaltiniai per parą duodavo 70 tūkst. kibirų vandens. Tačiau miestui vandens stigo. 1884 m. buvo sudarytas projektas šaltinių rezervuarui išplėsti, kad būtų galima paimti visą vandenį, kurio perteklius nubėgdavo Kočergos upeliu.

1892 m. buvo numatyta dar išplėsti vandentiekio iš Vingrių šaltinių tinklą tokiu būdu: nuvesti liniją nuo Vilniaus gatvės ir Jurgio prospekto (dab. Vilniaus g. ir Gedimino pr.) sankryžos prospektu žemyn. Linija turėjo baigtis viešuoju šuliniu kairėje katedros pusėje. Be to, dar buvo suprojektuota linija Pylimo ir Gubernatoriaus (dab. Pylimo g. ir Klaipėdos g.) gatvėmis ir aplink Jurgio (dab. Savivaldybės) skverą. Vėliau šios linijos buvo nutiestos, o šulinys įrengtas ne kairėje, bet dešinėje katedros pusėje.

Yra gana aišku, koks buvo Vingrių vandentiekio tinklas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Tačiau tikslus vartotojų skaičius nežinomas, nes archyviniuose dokumentuose aptinkami gana prieštaringi duomenys. Neabejotinai, abonentų skaičius turėjo didėti, juk ne veltui buvo tiesiamos naujos linijos. Tačiau apie 1906 m. miesto inžinieriaus Malinovskio sudarytuose oficialiuose sąrašuose buvo nurodyti tik 37 abonentai. Bet juose, matyt, surašyti tik didesni namai. Vandens vartotojai stengdavosi išsisukti nuo mokesčio už vandenį, ir tai jiems dažnai pavykdavo, todėl galima neabejoti, kad iš tikrųjų vandens vartotojų buvo žymiai daugiau.


TAIP PAT SKAITYKITE: