Žiupronių (Misionierių) šaltiniai

Šis vandentiekio tinklas buvo pats mažiausias. Pirmoji žinia apie jį yra iš 1870 metų. Iš bylos sužinome, kad iš Misionierių šaltinių į J. Florenso alaus ir vyno fabrikus Paplavose yra atvestas vanduo, įtaisyti trys čiaupai, užtektinai duodą vandens.

XIX a. antroje pusėje šaltiniai priklausė labdarybės draugijai “Dobrochotnaja kapeika”, kuri atskiras versmes išnuomodavo ir leisdavo buvusiame Misionierių sode įsirengti atskirus nedidelius rezervuarus – šulinius, iš kurių mediniais vamzdžiais vandenį nusivesdavo į fabrikus, pirtis ir namus.

Iš Misionierių šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupio baseiną – viešąjį šulinį, buvusį aikštėje, kur susikerta dabartinės Malūnų ir Užupio gatvės.

Paminėtinas 1880 metų Užupio gyventojų skundas miesto valdybai. Jame rašoma, kad 20 tūkst. vietos gyventojų neturi vandens, nes viešasis šulinys besenkantis, Vilnios vandenį teršia alaus ir vyno fabrikai, vienintelis esąs Vingrių šaltinių vanduo yra labai toli. Jeigu ištiktų gaisras, vandens neįmanoma paimti dėl stačių Vilnios krantų. Gyventojai prašo imtis kuo skubiausių priemonių ir šaltinius perimti miesto žinion.

Miesto valdžia negalėjo nepaisyti gyventojų skundų. 1881 m. po ilgai trukusio susirašinėjimo ir derybų su “Dobrochotnaja kapeika” šaltinius išsinuomojo už metinį 800 rublių mokestį. Tokia padėtis buvo dar ir 1915 metais.

Vėliau buvo nutiesti nauji metaliniai vamzdžiai, sujungti keli šuliniai į vieną didelį mūrinį rezervuarą, tačiau vandens vos užtekdavo priešgaisriniams ir viešiems Užupio čiaupams.

Vėliau Užupio turgaus aikštėje buvo iškastas ir įrengtas naujas viešas šulinys. Du miesto samdomi darbininkai mechaniniu siurbliu pumpuodavo vandenį. Kiek vėliau toje pačioje aikštėje buvo pastatyta vandens siurblinė, kuri buvo varoma elektriniais siurbliais.

Seniai žinoma, kad miestiečiai mokėjo už vandenį, tačiau neįmanoma tiksliai nustatyti, koks buvo tas mokestis. Nors XIX a. viduryje svarbiausių, Vingrių, šaltinių šeimininku tapo miestas, tačiau ir toliau mokestis buvo nustatomas individualiai pagal miesto valdžios ir vartotojo susitarimą. Tik XX a. pradžioje buvo sudarytos naudojimosi vandentiekiu taisyklės ir aptartos sąlygos. XIX a. pab.–XX a. pr. namų savininkai už vandenį mokėdavo nuo kelių dešimčių iki šimto ir daugiau rublių. Nors tuo metu buvo žinomi visokie vandens skaitikliai, ir firmos miestui juos siūlydavo, bet miestas jais nesinaudojo. Buvo nutarta į senąjį vandentiekį daugiau kapitalo nebeįdėti, nes išaugusio miesto poreikių jis jau nebegalėjo patenkinti. Reikėjo kapitalinio miesto vandentiekio sistemos pertvarkymo.


TAIP PAT SKAITYKITE: