Aušros vartų šaltiniai

Antrasis pagal svarbą Vilniaus senojo vandentiekio vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Tokį savo vardą šaltiniai gavo nuo to, kad jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Ankstyvesnių žinių apie šiuos šaltinius turime nedaug, net senuose Vilniaus planuose aiškiai pažymėtų neteko rasti.

Pirmoji žinia yra iš XVI a. pabaigos. Viename skunde teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 metais, pasakyta, kad tai atsitiko tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, “iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai”.

Šie šaltiniai buvę vandeningi, miestui priklausė nuo seno, ir dėl jų jokių ginčų nežinoma. Aušros vartų šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni. Taigi, pagrįstai galima teigti, kad Aušros vartų šaltinių vanduo pradėtas imti vamzdžiais anksčiau negu XVI a. pabaigoje.

Apie Aušros vartų šaltinius šį tą pasako 1648 metų F. Getkanto Vilniaus planas. Jame pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdininkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, be abejo, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi kažkoks mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Šitas pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 metų Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. Apvalusis statinys, kaip spėjama, buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas “rurmus”, galėjo turėti ir strateginę reikšmę.

XVIII a. dokumentuose žinių apie Aušros vartų šaltinius neteko užtikti, matyt, viso miesto vandentiekis tuo metu buvo apleistas.

Naujas Aušros vartų šaltinių istorijos etapas prasideda tik XIX a., kai šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.


TAIP PAT SKAITYKITE: