Vingrių šaltiniai

Senasis Vilniaus vandentiekis, kaip minėjome, buvo gravitacinis ir dėl savitakos vanduo laisvai, be papildomos jėgos panaudojimo tekėdavo iš aukštesnės vietos į žemesnę.

Šio vandentiekio istorija neatsiejama nuo didžiausių Vilniaus natūralių šaltinių – Vingrių – istorijos. Kur jie yra buvę dabar žymi Vingrių gatvė, vingiuojanti iš Basanavičiaus link Naugarduko gatvės. Vingrių šaltiniai susiformavo lendynmetyje ir ilgus amžius tiekė vandenį miesto vandentiekiui. Šaltinių istorija – tai miesto vandentiekio istorija. Todėl pravartu žvilgterėti į tolimą Vingrių šaltinių praeitį.

Kiek pavyko nustatyti, apie tolimiausią Vingrių šaltinių praeitį kalba istorikas T.Narbutas. Aprašinėdamas XIV a. pabaigos Vilnių jis pamini ir Vingrių šaltinius. Apskritai, Vingrių šaltinius jis mini daug kartų ir net bando aiškinti jų vardo kilmę. Pasak istoriko T.Narbuto, greičiausiai šaltinių vardas kilęs nuo Vilniuje prie Vingrių šaltinių apgyvendintų belaisvių vengrų, kuriuos po sėkmingų kovų čia įkurdinęs kunigaikštis Algirdas. Istoriko manymu, jau tuo laiku Vingrių vanduo kanalais buvo išvedžiotas į daugelį tuometinio miesto vietų. Taip T.Narbutą supranta ir cituoja didelis senojo Vilniaus istorijos žinovas J.Kračkovskis.

“Lietuvos istorijos” autorius A.Vijūkas–Kojelavičius, kalbėdamas apie pirmuosius vienuolius Vilniuje, pamini ir Vingrių šaltinius bei pavadina juos Vingrių bala (“ad paludem Vinkram”).

Šios, nors ir netiesioginės žinios, rodo, kad senovėje Vingrių šaltiniai buvo labai vandeningi ir labai reikšmingi miesto gyvenimui.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 metų raštas, kuriuo besikuriantiems vienuoliams dominikonams dovanojamas žemės sklypas, keturios karčiamos ir Vingrių šaltiniai – pirmasis dokumentas, kurio kopija surasta mūsų archyvuose.

Archyvinis dokumentas rodo, kad Vingrių šaltiniai dominikonams dovanoti pasipelnymui, todėl istorikas J.Jurginis mano, kad dominikonai Vingrių šaltinius gavo po to, kai jų vanduo jau buvo imamas vamzdžiais. Daroma ir kita išvada, kad Vilniaus vandentiekis iš Vingrių šaltinių pradėtas rengti jau XV amžiuje.

XVI a. pradžioje dominikonams atitekę Vingrių šaltiniai buvo jų nuosavybe iki XIX a. vidurio. Dėl šaltinių vienuoliai turėję daug nemalonumų: įvairių ginčų, bylų ir pagaliau šaltinius turėję parduoti Vilniaus miesto magistratui.

Tais laikais, kaip žinoma, būdavo labai daug ginčų ir bylų dėl turto. Kadangi dominikonai valdė neįkainojamą turtą – visam miestui taip reikalingus šaltinius – tai remdamiesi nuosavybės teise, kam norėjo, tam ir leido jais naudotis. Viename XVIII a. dokumente išdėstyta ilga, bent du šimtmečius trukusio ginčo, istorija su liuteronų bendruomene, esą vandeniu naudojasi ne tik Hozijaus, liuteronų pirmtako namai, bet ir daugelis kitų bendruomenės narių.

Nėra abejonės, kad XVI a. pirmosios pusės Vingrių šaltinių vanduo jau buvo nuvestas į kai kuriuos miesto namus, ir dominikonai iš to turėjo pelno. Žinoma, vienuoliams išlaikyti savo žinioje šaltinius nebuvo lengva, nes miestui labai trūko vandens. Net pats didysis kunigaikštis apžiūrėjęs vandens išteklius ir “mauči laskovyj vzgliad na toje miasto nšo vilenskoje” atidavė miestui Žiupronių šaltinius, o iš Vingrių šaltinių tegalėjo atiduoti tik “atliekamą vandenį” (“vodu zbytočnuju”), kuris bėga iš šaltinių į miesto žemę ir, tekėdamas perkasu, plauna miesto mūrus.

Po ilgų derybų dominikonai pardavė miestui Vingrių šaltinius. Miestas jiems sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Jeigu dešimt talerių pipirų, pagal to meto dokumentus, galėjo kainuoti vieną kitą dešimtį kapų grašių, tai visa suma neviršijo pusantro šimto kapų. Už tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus. Tokiu būdu už pirkinį miestas dominikonams sumokėjo gana nedidelius pinigus. Iš to galima daryti prielaidą, kad pinigai tebuvo sumokėti tik už šaltinių “atliekamą vandenį”, kurį kunigaikštis jau anksčiau miestui buvo dovanojęs.

Kada Vilniuje gimė vandentiekio idėja ir atsirado pirmasis vandentiekis, tikslių rašytinių žinių nėra. Yra aišku, kad kai tik išaugo miestas, tekančio į pilies pusę Vingrio upelio švarus vanduo buvo naudojamas gėrimui, o pats upelis buvo lyg koks natūralus vandentiekis, gal kur ir atvirais grioveliais išvedžiotas.

Nežinome ir to, kada buvo nutiesti pirmieji mediniai vamzdžiai – tikroji vandentiekio pradžia, bet manoma, kad tai galėjo būti dar XV a., kai Vingrių šaltiniai pradėjo veikti ir ištikimai miestui tarnavo daugiau kaip keturis šimtus metų.


TAIP PAT SKAITYKITE: