Žiupronių (Misionierių) šaltiniai

Apie Žiupronių šaltinius turime dar mažiau žinių. Dabar beveik neįmanoma nustatyti, kur buvo tie šaltiniai, kiek jų buvo, kurie, būtent, šaltiniai buvo vadinami šiuo vardu.

Pirmoji žinia apie šiuos šaltinius yra iš 1534 metų. Tais metais didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: “jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie”. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į Gurius). Kadangi vieškelis ėjo į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), tat prie vieškelio buvę šaltiniai XVI–XVII amžiuje ir buvę vadinami Žiupronių šaltiniais. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: “jest dosyt vody” (vandens yra užtektinai).

Dabar visa ta vietovė yra užstatyta ir žmonių veiklos pakeista, todėl nebesimato nė vieno atviro šaltinio.

XVI a. visi aptariamos vietovės šaltiniai buvo vadinami vienu bendru, Žiupronių, vardu, o XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais.

Yra dar vienas įdomus dokumentas, kuriame sakoma, kad 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę. Vadinasi, Žiupronių šaltiniai buvo tinkama vandenvietė vandeniui į miestą atsivesti, tačiau minimas faktas dar nepasako, kad šaltiniai nebuvo užtvenkti anksčiau ir kad iš jų vamzdžiais nebuvo imamas vanduo.


TAIP PAT SKAITYKITE: