Vandens kokybė

Lietuvos higienos norma 24:2003

Ši higienos norma nustato geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus.

Geriamojo vandens kokybė - vandens savybių ir sudėties charakteristika.

Analitė - geriamojo vandens mėginyje nustatomasis komponentas.
Kontroliuojamos analitės.
Indikatorinės - tiesiogiai su žmonių sveikatos sauga nesietinos mikrobinės, cheminės ar fizikinės analitės, integraliai atspindinčios gamtinio (žalio) vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologiją. Jos kontroliuojamos, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo požymius, įspėti apie pavojų ir imtis atitinkamų priemonių.
Toksinės - dėl jų galimo kenksmingo poveikio žmonių sveikatai kontroliuojamos cheminės analitės.
Programinės priežiūros rūšys:
nuolatinė - atliekama nenutrūkstamai arba dažnai;
periodinė (audito) - atliekama nustatytu periodiškumu, o duomenys pateikiami valdžios įgaliotai institucijai.

MIKROBINIAI RODIKLIAI IR VANDENS DEZINFEKCIJA

Visi norminiai aktai reikalauja, kad geriamasis vanduo būtų skaidrus, be kvapo, drumzlių ir nuosėdų. Jame neturi būti užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikrobų ar cheminių, sveikatai kenksmingų, medžiagų. Nors požeminis vanduo yra gana švarus ir apsaugotas nuo išorinės taršos, tačiau tiekiant vandenį galimi įvairūs atvejai, kaip pavyzdžiui įrengimų montavimas, remonto darbai, avarijų likvidavimas, kurių metu gali būti užteršiamas vanduo. Todėl vandentiekio darbuotojai, atlikę anksčiau minėtus darbus, privalo dezinfekuoti chloru įrangą ir vamzdynus bei nustatyti mikrobinius rodiklius.

Mikrobinė geriamojo vandens būklė tiriama netiesioginiais mikrobiniais metodais. Vandenyje ieškomi ne patys užkrečiamąsias ligas sukeliantys mikrobai, kurių laboratorinis nustatymas ilgai užtrunka, o užkrečiamųjų ligų sukėlėjų „palydovai” - indikatoriniai mikroorganizmai. Paprastai nustatoma žarninė lazdelė (E. coli). Žarninė lazdelė yra mikrobas, pastoviai gyvenantis žmonių ir gyvulių žarnyne. Ji pati kokio nors susirgimo nesukelia, bet, radus ją vandenyje, sakoma, kad vanduo yra užterštas. Tai rodo, kad į vandenį galėjo patekti fekalijų, o su jomis ir patogeninių bakterijų infekcinių ligų sukėlėjų: vidurių šiltinės, dizenterijos, salmoneliozės ir kt.. Geriamajame vandenyje neturi būti ligas sukeliančių mikroorganizmų ir virusų.

Mikroorganizmų - patogeninių bakterijų - poveikis žmogaus organizmui visuomet yra ūmus. Todėl mikrobiniai reikalavimai yra griežti ir jų laikytis būtina besąlygiškai. Tik taip galima išvengti jų rizikos - ūminių infekcinių susirgimų ir epidemijų.

Tiekti mikrobinių reikalavimų netenkinantį vandenį negalima. Susidarius tokiai situacijai, būtina informuoti visuomenę ir nedelsiant imtis priemonių vandens kokybės gerinimui. Pagrindinė priemonė yra vandens dezinfekavimas stipriais oksidatoriais. Todėl geriamasis vanduo pastoviai profilaktiškai yra chlorinamas. Chlorinimas - labiausiai paplitęs vandens nukenksminimo būdas.

Geriamąjį vandenį galima dezinfekuoti chloru, natrio hipochloritu, kalcio hipochloritu, magnio hipochloritu, chlorkalkėmis, chloro dioksidu, ozonu.

Visų vandens dezinfekcijai naudojamų medžiagų likučiai, o taip pat ir susidarę antriniai junginiai, neturi viršyti higienos normoje nurodytų kiekių.

Vienas iš paprasčiausių ir pakankamai patikimų vandens valymo būdų yra virinimas. Praėjus 5 min. nuo vandens užvirimo, žūva visi patogeniniai mikroorganizmai ir virusai, sumažėja vandens kietumas. Didžiausias šio metodo trūkumas - vienu metu sunku užvirti daug vandens.

INDIKATORINĖS ANALITĖS

Indikatoriniai vandens kokybės rodikliai įvertina: juslines vandens savybes - spalvą, skonį, kvapą, drumstumą; bendrą mineralizaciją parodo savitasis elektros laidis; užteršimą organinėmis medžiagomis - amonis, bendroji organinė anglis (C), permanganato skaičius, vandenilio jonų koncentracija pH. Aliuminis (Al), chloridas (Cl-), bendroji geležis (Fe), manganas (Mn), sulfatas (SO42-) neturi įtakos žmogaus sveikatai, tačiau padidintos šių medžiagų koncentracijos gali stipriai pakeisti vandens savybes - skonį, spalvą, kvapą, drumstumą.

Normaliai vandenyje yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių - kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų. Mineralinės medžiagos teikia vandeniui savotiškai malonų skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ir netinkamą gerti. Vandens mineralizacijai mažėjant, jo skonis blogėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) yra netgi kenksmingas.

Kuo didesnis savitasis elektros laidis, tuo didesnė vandens mineralizacija. Pagal ankstesnius norminius aktus vanduo buvo laikomas kokybiškas, jeigu druskų buvo nustatoma ne daugiau kaip 1000mg/l. Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso ir vandens kietumas. Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas. Gerdami kietesnį vandenį, žmonės mažiau serga širdies ligomis ir hipertonija, o vartodami minkštą vandenį - dažniau. Neįrodyta, kad kietas vanduo sukelia akmenligę, netgi atvirkščiai, kai kurie autoriai teigia, kad tose rajonuose, kur vanduo minkštas, inkstų akmenligė gyventojų tarpe labiau paplitusi, negu ten, kur vanduo kietas. Tačiau per didelis vandens kietumas nepageidautinas tiek pramonėje, tiek ir namų ūkyje. Kietame vandenyje blogiau verda daržovės, blogiau užsipliko arbata ir žymiai daugiau sunaudojama muilo prausiantis ir skalbiant. Ypač nepageidautinas kietas vanduo garo katilams. Šiuo atveju jis turi būti minkštinamas.

Organinę taršą atspindinčios analitės gali nekelti jokio rūpesčio, jeigu jų vertės atliekant pastovią programinę priežiūrą, nekinta ir neviršija nurodytų normų. Tačiau jų kiekio didėjimas verčia susirūpinti, nes tokiu atveju galima tarša iš aplinkos. Todėl yra labai svarbi geriamojo vandens šaltinių apsauga. Atsižvelgiant į vietos sąlygas, turi būti nustatytos sanitarinės apsaugos zonos bei jų priežiūra, reglamentuojanti tose vietose ūkinę ir pramoninę veiklą.

Amonis susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Patekus į vandenį net ir nedideliam kiekiui organinių medžiagų, pasigamina amoniako. Natūraliai jo aptinkama geležies turinčiame požeminiame vandenyje.

Ir nedidelis geležies bei mangano kiekis pablogina vandens savybes. Vanduo įgauna savotišką kvapą, skonį, spalvą (nuo geležies - rudą, mangano - juodą), padidėja jo drumstumas. Geležis žmogaus organizmui labai reikalingas elementas, nes, būdama kraujo sudėtyje, susijungia su deguonim, o kraujas deguonį išnešioja po visą organizmą. Tokiu būdu mūsų audiniai gauna deguonį. Tačiau vandenyje geležis yra nemalonus reiškinys, nes daug geležies turintis vanduo, iš gilaus artezinio šulinio pakeltas į žemės paviršių, jungiasi su oro deguonimi, ir geležis išsiskiria rūdžių pavidalu.

Nors vandens geležis ir nežalinga mūsų sveikatai, tačiau skonio sumetimais ir dėl netinkamumo naudoti ūkio reikalams, jos kiekis geriamajame vandenyje normuojamas. Jei vandenyje yra daug geležies, reikia statyti geležies šalinimo įrenginius.

TOKSINĖS ANALITĖS

Toksinių analičių vertės parodo vandens užteršimą nuodingomis, sveikatai kenksmingomis, medžiagomis. Tai bet kokios kilmės medžiagos, jų toksinai, trąšos, pesticidai, jų sudėtinės dalys ar skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame vandenyje gali turėti neigiamų žmogaus sveikatai pasekmių, o taip pat bloginti vandens savybes. Jų kiekis ir nukrypimai priklauso nuo vietinių gamtinių veiksnių (hidrogeologinių), ir nuo išorinės taršos.

Vanduo iš požeminių telkinių dažniausiai atitinka higienos reikalavimus. Tokiame vandenyje paprastai nebūna toksinių medžiagų arba nustatomi minimalūs jų kiekiai. Tačiau kartais, jeigu tarp paviršinio ir požeminio vandens yra hidraulinis ryšys, į požeminį vandenį gali prasiskverbti toksinės medžiagos.

Metalai (chromas, Cr, gyvsidabris, Hg, kadmis, Cd, nikelis, Ni, švinas, Pb, varis, Cu, stibis, Sb), nuodingos medžiagos (arsenas, As, cianidas, CN- ), chlororganiniai junginiai (1,2 - dichloretanas, C2H4Cl2, tetrachloretenas, C2Cl4, trichloretenas, C2HCl3, epichlorhidrinas, C3H5OCl , vinilo chloridas, C2H3Cl ), pesticidai, angliavandeniliai (daugiacikliniai aromatiniai, benzpirenas, benzenas, C6H6), tai medžiagos, kurių padidinti kiekiai gali atsirasti dėl intensyvios žmogaus veiklos.

Nitratas, NO3- ir nitritas, NO2- susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Be to, nitratų gali atsirasti ir su lietaus vandeniu, kuriame beveik visuomet esti azoto rūgšties. Dėl vykstančių oksidacijos - redukcijos reakcijų, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Pagrindinė padidinto nitratų kiekio priežastis yra organinės ir mineralinės (azotinės) trąšos, naudojamos žemės ūkyje. Todėl ypač daug jų randama šachtiniuose šuliniuose. Nitratai yra pavojingi žmogui ir ypač kūdikiams. Vartojant maisto mišinius, į kurių sudėti įeina vanduo su padidėjusiu nitratų kiekiu, padidėja methemoglobinemijos rizika. Ligos metu labai padidėja methemoglobino koncentracija kraujyje. Ji pasunkina deguonies pernešimą su krauju iš plaučių į audinius. Kūdikiams atsiranda dispepsinių reiškinių, dusulys, pamėlsta oda ir gleivinės. Sunkiais atvejais atsiranda traukuliai, ir kūdikis gali mirti.

XX a. pradžioje pasirodė pirmosios žinios apie fluorą. Buvo išaiškinta, kad nuo didesnio fluoro kiekio vandenyje atsiranda dėmės dantų emalyje, o sunkesniais atvejais pakenkiami kaulai. Šis susirgimas vadinamas fluoroze.

Tačiau nedideli fluoro kiekiai naudingi organizmui: susidarant kaulų audiniams ir dantų emaliui. Mokslininkai nustatė, kad liga neišsivysto, jei viename litre geriamojo vandens yra nuo 0,7 iki 1,0 miligramų fluoro. Jeigu fluoro vandenyje yra mažiau, gali irti dantų audiniai, atsiranda dantų ėduonis (kariesas). Kuo mažesnė fluoro koncentracija, tuo dantų ėduonis labiau paplitęs vaikų tarpe.

Papildomai fluoruoti vandenį, kaip buvo siūloma anksčiau, yra nenaudinga, nes gėrimui ir maisto ruošimui vandentiekio vandens suvartojama tik nuo 0,3 iki 1 procento. Papildomas fluoro šaltinis žmogaus organizmui yra arbata, grūdinės kultūros, daržovės, vaisiai, riešutai, kepenys, menkė. Dar viena fluoro kompensavimo priemonė - dantų pasta.

Gamtinio vandens teršimo pavojus smarkiai didėja vystantis urbanizacijai ir pramonei. Todėl visų kategorijų vandenvietėms turi būti nustatytos vandens apsaugos zonos.

Toksinių medžiagų kontrolė geriamajame vandenyje yra labai svarbi ir aktuali. Toksinių medžiagų kiekiai turi neviršyti Lietuvos higienos normoje nurodytų ribinių analičių verčių.

Mineralinių medžiagų ir mikroelementų įtaka žmogaus organizmui bei vandens šaltinių apsaugos svarba

Nepakankamas mikroelementų kiekis arba jų perteklius vandenyje sąlygoja įvairių organizmo funkcijų pakitimus ir ligas.

Tačiau kai kurių medžiagų minimalūs kiekiai turi didelę reikšmę žmogaus organizmo gyvybinėms funkcijoms. Visi mikroelementai pasižymi dideliu biologiniu aktyvumu: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje ir, kaip įvairių biocheminių reakcijų katalizatoriai, įtakoja bendrą organizmo medžiagų apykaitą.

Mikroelementai įeina į aktyvių biologinių junginių sudėtį: fermentų (Zn, Cu, Mo, Mn ir kt. ), vitaminų (Co), hormonų (J, Co), kvėpavimo fermentų (Fe, Cu).

Remiantis šiuolaikiniais duomenimis, užtikrinti normalią organizmo gyvybinę veiklą reikia apie 30 mikroelementų, kurių dauguma yra metalai (Fe, Cu, Mg, Zn, Mn, Co, Mo ir kt.) ir tik keli metaloidai (J, Br, As, F, Se).

Mikroelementai į žmogaus organizmą patenka iš aplinkos. Jų kiekis organizme priklauso nuo jų kiekio dirvožemyje, vandenyje, augaluose. Su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 proc. reikalingo per parą mikroelementų kiekio. Fe, Co, Mg, Mo, o tokių elementų, kaip fluoras ir stroncis pagrindinis šaltinis yra geriamasis vanduo.

Gėlas vanduo vartojamas labai plačiai: buityje, komunaliniame ūkyje, pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje, žuvininkystėje ir kitose ūkio šakose. Kuo daugiau suvartojama vandens, tuo daugiau įvairių toksinių medžiagų su nuotekomis pakliūna į aplinką ir tuo pačiu grįžta į vandens šaltinius. Todėl be galo yra svarbi vandens šaltinių apsauga.

Kad vandentiekis higienos ir epidemiologiniu požiūriais būtų patikimas, apie jį įrengiamos apsaugos zonos.

Žemėje vandens netrūksta. Žmogui belieka tik jį paimti ir teisingai paskirstyti taip, kaip jam reikia. Bet svarbiausia jis turi apdairiai saugoti šį labiausiai paplitusį ir niekuo nepakeičiama gamtos turtą.

Paruošta pagal Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ ir „Aplinkos medicina“, Vilnius, „Avicena“, 1997.

Gerbiamas vartotojau,
Vilniaus miestui geriamasis vanduo tiekiamas tik iš požeminių šaltinių ir yra saugus bei tenkina Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nuostatas.
Nustatomi toksiniai cheminiai rodikliai neviršija leistinų ribinių verčių.
Vilniaus viešai tiekiamame geramajame vandenyje nėra mikroorganizmų. Iškilus mikrobinės taršos pavojui UAB "Vilniaus vandenys" eksploatuojamos vandenvietės turi galimybę dezinfekuoti geriamąjį vandenį natrio hipochlorito tirpalu.
Pagrindinėse vandenvietėse yra įrengti ir veikia vandens gerinimo įrenginiai, kurie šalina geležį, manganą, amonį.
Vilniaus vanduo yra vidutinio kietumo.
Fluoro vilniečių vartojamame vandenyje yra mažai, tik apie 0,2 mg/l. Pagrindinė kompensacinė priemonė yra dantų pasta su fluoru.
Kiekvienu konkrečiu atveju vartotojo čiaupe, vandens kokybei gali turėti įtakos vidaus tinklų būklė, vandens vartojimo intensyvumas, vandens temperatūra.