Vilniaus Sereikiškių vandenvietei – 100 metų

Sereikiškių parko siurblinė
2012 07 16
Pasak legendos, prieš septynis šimtmečius Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sostinę Vilnių įkūrė dviejų upių – Neries ir Vilnelės – santakoje, saugioje kalvų apsuptyje. Šios kalvos nuo neatmenamų laikų geriamu vandeniu aprūpino miestą iš trijų šaltinių: Vingrių, Župronių ir Aušros vartų šaltinių.

Apie 1501 metaus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro vienuoliams dominikonams suteikta teise Vingrių šaltinių vandenį tiekti Vilniui, prasideda sostinės vandentiekio istorija, nors kai kurie tyrinėtojai teigia, kad vandentiekio sistemos mieste buvo dar XV amžiuje.

Tais laikais ši sistema buvo paprasta – dėl šaltinių išsidėstymo aukščiau gyvenamų teritorijų, mediniais vamzdžiais vanduo į miesto aikštėse įrengtus viešuosius šulinius ir fontanus tekėjo be jokios papildomos įrangos. Medinė vandentiekio magistralė į iš ketaus išlietą metalinę, pakeista buvo 1879-1882 metais. Taip buvo siekiama padidinti šaltinių našumą.

Tuomet, kai XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius atsigavo po ilgų karų ir kitų nelaimių, mieste ėmė trūkti vandens, todėl reikėjo ieškoti naujų resursų, modernizuoti vandentiekio sistemą. Pačioje šimtmečio pabaigoje, 1893 metais, Miesto taryba įsteigė komisiją esamai situacijai ištirti ir naujo vandentiekio gairėms parengti. Deja, per 10 metų reikalai nepajudėjo, nes vis keitėsi nuomonės, kur reikia ieškoti sostinės vandentiekio ateities – virš žemės ar po ja.

Geriausi atrodė siūlymai vandenį miestiečiams tiekti iš Neries arba Žaliųjų ežerų ar didinti naudojamų šaltinių našumą, tačiau atsirado manančių, kad jo rasti galima ten, kur iki šiol ieškota nebuvo. Paaiškėjo, kad visai netoli miesto centro, Bernardinų sodo teritorijoje, nedideliame gylyje slūgso požeminiai vandenys, ir argumentai, kad šis gėlas ir puikios kokybės vanduo gali pilnai patenkinti Vilniaus geriamo vandens poreikius. Juolab, kad jis buvo apsaugotas nuo išorinės taršos, o vandentiekis šiam vandeniui išgauti ir buvo pigesnis.

1903 metais pagaliau buvo nuspręsta, kad galimybė vandenį tiekti iš Neries upės ar kitų paviršinio vandens šaltinių nėra perspektyvu. Iš Vokietijos buvo pakviestas žymus to meto hidrotechnikas, inžinierius Oskaras Smrekeris, kuris po trejų metų Miesto tarybai pristatė naują vandentiekio projektą. Pagal jį vanduo turėjo būti siurbliais pumpuojamas iš artezinių šulinių Bernardinų sode.

Po detalių tyrimų inžinierius pateikė išvadas, kad požeminis vanduo yra labai geros kokybės, o jo užteks tikrai ilgam. Jau tada buvo pastebėta, kad vandenyje yra ištirpusios geležies perteklius, tačiau pripažinta, kad jį nesunku pašalinti. Projektas buvo patvirtintas 1909 metais.

Kadangi investicija buvo didelė – sąmata siekė tais laikais milžinišką milijoninę rublių sumą, be to, buvo numatyta atnaujinti visą vandentiekio bei kanalizacijos sistemą – buvo nuspręsta imti paskolą.

Sėkmingai pabaigus visus parengiamuosius darbus, 1912 m. liepos mėnesį Bernardinų sode, dabar turinčiame Sereikiškių parko vardą, buvo pradėta fiksuoti Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija – pradėta dvejus metus trukusi siurblinės statyba. Siurblinė unikali tuo, kad veikia dar ir šiandien. Pastatas buvo ypatingos architektūros, jo projektas buvo derintas prie sostinės senamiestį puošiančio Šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblio.

Šiuo darbu prasidėjusi Vilniaus centralizuoto vandentiekio modernizacija nesustojo. 1914 metais buvo pastatyta Pavilnio vandenvietė, 1916 m. baigta vandentiekio vamzdynų ir ant Tauro kalno bei Liepkalnio gatvės teritorijoje esančių vandens rezervuarų statyba, užbaigusi centralizuotą vandens tiekimo sistemą.

Prie jos 1935 metais buvo prijungta Tuskulėnų vandenvietė, veikusi iki 1960-ųjų. Vienas stambiausių Vilniaus centrinės vandentiekio sistemos sukrėtimų buvo 1941 metų pavasarį kilęs dizinterijos ir šiltinės, plitusių vandeniu, protrūkis. Po jos Sereikiškių siurblinėje kurį laiką vanduo buvo chloruojamas, o 1955 m. čia įkurta geriamojo vandens mikrobiologinių-cheminių tyrimų laboratorija.

Vandens tiekimas buvo nutrūkęs ir 1944 metais, kai besitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino strategiškai miestui itin svarbią Sereikiškių siurblinę. Pastatas buvo atstatytas, rezervuarai – sutvarkyti, o gyventojams dar tais pačiais metais atnaujintas vandens tiekimas. Vandentiekio istoriją mini siurblinės patalpose 1976 metais įkurtas muziejus.

Vienintelė taip ilgai veikianti siurblinė ir šiandien kokybišku, švariu ir skaniu požeminiu vandeniu aprūpina Vilniaus centro ir senamiesčio gyventojus, o sostinė gali didžiuotis patekdama į labai siaurą ratą pasaulio miestų, kuriuose centralizuotam tiekimui vanduo imamas tik iš artezinių šaltinių.