Kalkių baubas - ar jis baisus?

2012 09 17

Kiekvienas žino dvi pagrindines vandens savybes: jis yra šlapias ir skystas. Su tuo niekas nesiginčija. Dar vanduo gali būti kietas arba minkštas. Tai priklauso nuo jo sudėties: jei vanduo nėra distiliuotas (visiškai grynas ir be menkiausių priemaišų), jame ištirpę kalcio, magnio hidrokarbonatai ir kitos medžiagos suteikia jam skirtingas fizikines ir chemines savybes.

Kai kas nemėgsta kieto vandens, priskiria jam įvairias – būtas ar nebūtas – savybes. Tačiau kietame vandenyje minėtų medžiagų (kalcio, magnio ir kitų) yra daugiau. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad geriant tokį vandenį mažiau sergama kraujagyslių ir širdies ligomis. Tai nėra patvirtinta, nes nežinoma, kokie mechanizmai įtakoja šį procesą, tačiau tokia yra statistika. Paprasčiau patikrinti – ir, vėlgi su tuo niekas nesiginčija, kad kietą vandenį kaitinant, iš jo išsiskiria kalkės. Sklando mitai, kad kalkės kenkia mūsų namų pagalbininkams – skalbimo mašinoms, virduliams, vandens šildytuvams, drėkintuvams, indaplovėms, šildymo ar laistymo sistemoms, ir netgi gadina sveikatą.

Kiek tame teisybės, o kokiomis kalbomis tikėti nevertėtų, kalbamės su cheminės laboratorijos „Vandens tyrimai“ direktoriumi Valdu Šimčiku.

Pone Valdai, kokį vandenį geriame Vilniuje? O kokį turėtume gerti?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra nustačiusi tam tikras ribas, kiek mineralinių medžiagų (kalcio ir magnio hidrokarbonatų bei kitų) turėtų būti geriamajame vandenyje. Anksčiau buvo daugiausia kalbama apie ribas, kurių viršyti nevalia, tačiau dabar jos galioja tik kenksmingoms medžiagoms. Dabar PSO prakalbo apie apatines ribas – kiek mažiausiai vandenyje turi būti įvairių ištirpusių medžiagų, kad vanduo būtų naudingas organizmui.

Taip pat yra paskaičiuotas optimalus įvairių šių medžiagų kiekis vandenyje, kurį su geriamu vandeniu turėtume gauti kasdien. Džiugu žinoti, kad būtent šiems rodikliams itin artimą vandenį vartojame sostinėje.

Ar gali būti per daug švarus vanduo? Negi jis kenkia?

Taip, per švarus vanduo gali būti. Jis toks tampa distiliuojant, filtruojant įvairiomis ypatingomis metodikomis (pavyzdžiui, pagrįstomis nanotechnologijomis, dejonizacija, membraniniu filtravimu ir kita), veikiant elektros srove. Toks vanduo ne tik neduoda organizmui jokios naudos, bet netgi jam gali būti smarkiai žalingas – jis išplauna reikalingus mineralus iš mūsų kūno.

Tai paaiškinti labai paprasta: vanduo sudaro didžiąją mūsų organizmo masės dalį. Jo yra kiekvienoje ląstelėje, o šiame vandenyje yra ištirpę įvairiausios gyvybiškai svarbios medžiagos. Jei į organizmą patenka gryno vandens, be jokių ištirpusių medžiagų, šios medžiagos, per ląstelių sieneles – membranas – iškeliauja ir pasišalina iš organizmo. Tai atsiliepia sveikatai: tarkim, pritrūkus kalcio, jis yra „pasiskolinamas“ pirmiausia iš dantų, tada – iš kaulų. Kai šios medžiagos sumažėja, silpnėja dantys ir retėja kaulai. Kasdien turime išgerti bent 2-2,5 litro vandens ir normaliai su juo galime gauti nuo 10 iki 20 proc. mineralinių medžiagų paros normos.

Labai greitai tai galima pastebėti filtruotą ar distiliuotą vandenį naudojant akvariume: jame gyvenančioms žuvelėms ima krypti stuburai, normaliai neveikia vestibiuliarinės funkcijos, nyksta augalai.

Beje, minkštas vanduo nėra be priemaišų. Minkštinant vandenį, iš jo pašalinami kalcis ir magnis (kurie, kaip minėta, apsprendžia „techninį“ vandens kietumą), tačiau į jį patenka natrio. Didelės natrio koncentracijos taip pat gali sukelti negalavimų: jis kenkia nėščioms moterims ir mažiems vaikams, sunkina kalio, taip reikalingo širdies darbui, pasisavinimą.

O kaip su kalkėmis? Matome, kiek jų susikaupia arbatinuke. Ar jos „nusėda“ ir mūsų kūne?

Na, tiems žmonėms, kurie skiriasi nuo arbatinuko, tai tikrai nekenkia. O jei rimtai, kalkės organizme niekur „nenusėda“, ir kraujagyslių kalkėjimas su tuo neturi absoliučiai nieko bendro.

Kalbant iš mokslinės pusės, kaitinant vandenį, jame esantys hidrokarbonatai skyla ir pasklinda visame vandens tūryje. Kadangi arbatą ar kavą plikome kątik užvirusiu vandeniu, visas jame esančias medžiagas išgeriame. Tik jos visiškai nėra kenksmingos. Net ir tos pačios kalkės yra sėkmingai suskaidomos skrandyje ir pasisavinami reikalingi elementai. O grėsmės tiek pat, kiek atsikandus kreidos ar prarijus smėlio.

Na, o arbatinuke likusios ištirpusios medžiagos sudaro naujus, netirpius junginius, kurie, kalkių pavidalu, nusėda ant indo sienelių, taigi, pasišalina iš vandens. Virintas ir atšąldytas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų. Taigi, nebūkite arbatinukais – nebijokite gerti paprasčiausio vandens, tiesiai iš čiaupo.

Na, o kaip ten su kalkių poveikiu buitinei technikai?

Tiesa, technika labiau „mėgsta“ grynesnį ar minkštesnį vandenį, kuriame ištirpusių magnio ir kalcio, sudarančio kalkes – mažiau. Tačiau Vilniuje vanduo yra vidutinio kietumo, taigi, pernelyg nerimauti nėra dėl ko.

Iš kitos pusės, beveik visi skalbiamieji milteliai sudėtyje turi minkštiklio, stabdančio netirpių junginių susidarymą. Taip pat galima naudoti silpnas rūgštis – kad ir citrinos – kurios kalkes paprasčiausiai suardo, o vanduo – išplauna. Tiesą pasakius, dažniau apnašos buitinėje technikoje susidaro neteisingai jas ekploatuojant. Pavyzdžiui, skalbimo mašinose, nuolat skalbiant labai žemoje temperatūroje susidaro neištirpusio muilo apnašų. Tik jos nėra labai žalingos.

Turiu vieną pavyzdį iš gyvenimo: namie sugedus mano senutei skalbimo mašinai, atvykusio meistro paprašiau man parodyti šildymo elementą. Pasirodo, kad tai buvo bene švariausia dalis visoje skalbimo mašinoje!

Ką patartumėte vilniečiams: kokį vandenį gerti, ko vengti?

Visų pirma, reikėtų stengtis atsirinkti, kuo tikėti, o kokią informaciją vertinti atsargiai. Dabar internete galima rasti informacijos bet kokia tema, Pasaulio sveikatos organizacijos puslapyje pateikiama pati išsamiausia ir patikimiausia informacija dauguma dominančių, net ir kasdienių, klausimų.

Galiausiai, rekomenduoju niekur neperlenkti lazdos. Viskas gyvenime turi būti daroma su saiku. Per daug vandens išgerti taip pat yra įmanoma, kaip ir į organizmą mėginti prigrūsti kokių nors kitų medžiagų. Galite būti tikri dėl vieno dalyko: Lietuvoje centralizuotai tiekiamu vandeniu galime didžiuotis ir drąsiai gerti jį, nieko papildomai nedarę.