Mitais apipintas vanduo: kaip atpažinti tiesą

2013 03 28

Apie vandenį kalbama išties daug. Tai yra vienas svarbiausių gyvybinių elementų, todėl, kaip ir visi didelę reikšmę turintys dalykai, visuomenėje yra piešiamas įvairiausiomis spalvomis. Neretai vandens sudėtis, poveikis, nauda ar vartojimo ypatybės yra mistifikuojamos, apipinamos būtais ir nebūtais dalykais.

Nemaža dalis jų – tiek prigiję kasdieniniame mūsų gyvenime, kad sunku ir įsivaizduoti, jog jie galėtų būti neteisingi. Vienais „faktus“ pasidalija įvairūs gyvenimo būdo pranašai ir apsišaukėliai „mokslininkai“, kiti – užsilikę iš praeities, treti atsiradę iš paprasto nežinojimo.

Šiandien siūlome pažvelgti į dvi didžiausias mitų apie vandenį grupes ir jų teiginių aiškinimą.

Pakeitus vandens sudėtį, jis įgyja stebuklingų galių

Pirmoji mitų apie vandenį grupė susijusi su vandens sudėtimi – bandymu įvairiais būdais suteikti vandeniui kone magiškų gebėjimų. Į šią grupę patenka teiginiai, kad sveikatai naudingesnis virintas ar užšaldytas ir po to atšildytas vanduo. Iš tikrųjų, užšaldžius vandenį, pasikeičia jame esančių ištirpusių kalcio ir magnio hidrokarbonatų pusiausvyra ir šie elementai virsta netirpiomis nuosėdomis. Iš vandens pašalinus šiuos ir kitus elementus, vanduo ne tampa naudingesnis, o netenka gyvybiškai reikalingų mineralų. Tad gerti paprasčiausią vandenį iš čiaupo yra kur kas naudingiau.

Virinant vandenį susidaro iš esmės tokia pati situacija: kaitinant vandenį, jame esantys hidrokarbonatai skyla ir pasklinda visame vandens tūryje. Arbatinuke likusios ištirpusios medžiagos sudaro naujus, netirpius junginius, kurie ant indo sienelių nusėda kalkių pavidalu, taigi, pasišalina iš vandens. Virimo temperatūrą pasiekęs ir vėliau atvėsintas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų. Tiesa, gerdami arbatą ar kavą, užplikytą ką tik užvirusiu vandeniu, visas jame esančias naudingas medžiagas išgeriame.

Iš dalies teisingi teiginiai apie sidabro poveikį vandeniui. Sidabras pasižymi baktericidinėmis savybėmis – naikina kai kurias bakterijas. Tačiau naudojant ne metalinį sidabrą, o jo junginius, kaip ir į organizmą patekus bet kokiems sunkiesiems metalams, gali kilti rimtų pavojų sveikatai.

Mistiškiausi teiginiai apie vandens atmintį ir titnago perduodamas gerąsias savybes. Titnagas – netirpus mineralas, todėl jokių savo savybių vandeniui jis neatiduoda. Tai tas pats, kas tikėtis, jog į vandenį įberta sauja smėlio padarys jį kuo nors naudingesnį.

Yra tikinčių, jog vandenį veikiant tam tikromis sąlygomis, jame atsirandantys laikini molekuliniai ryšiai gali išsaugoti informaciją, o toks vanduo stebuklingai veikia žmogaus organizmą ir turi antgamtinių galių. Iš tiesų, tokie ryšiai vandenyje gali susidaryti ir kisti, tačiau jų trukmė ir prigimtis yra tokia, kad informacijos koduoti ja niekaip nėra įmanoma. Ir savybės jo – lygiai tokios pačios, kaip vandens, kurio galime prisipilti iš čiaupo namuose.

Iškilo sveikatos problemų? Gal kaltas vanduo?     

Antroji mitų grupė susijusi su sveikata – vanduo neretai kaltinamas nebūtais dalykais. Išdžiūvo oda? Kaltas kietas vanduo. Padidėjo svoris? Matyt, gėrėte per daug gazuoto vandens. O iš tiesų tukina gazuotuose gaiviuosiuose gėrimuose ir limonaduose esantys cukrūs ir įvairūs saldikliai. Angliarūgštė arba, moksliškai, anglies dvideginis yra leidžiamas maisto priedas, kurio galima naudoti net specialiuose maisto produktuose ir papilduose. Jis turi konservuojančių savybių, tačiau gali didinti rūgštingumą organizme ir yra nerekomenduojamas žmonėms, turintiems virškinamojo trakto problemų. Visgi jokio poveikio, susijusio su riebalų skaidymo procesų pokyčiais organizme, jis nedaro.

Kai kurios moterys sako, kad minkštas vanduo padeda palaikyti odos grožį. Tačiau vandens kietumas priešingai neveikia: odos paviršiaus savybėms (drėgnumui, riebalų išskyrimui) daug didesnę įtaką daro aplinkos oras ir jo savybės, maistas, kurį valgome ar muilas, kurį naudojame. Minkštinant vandenį, iš jo pašalinami kalcis ir magnis, tačiau prisotinama natrio. Didelės natrio koncentracijos sunkina kalio, ypač reikalingo širdies darbui, pasisavinimą, be to, kenkia nėščioms moterims ir mažiems vaikams.

Vanduo nieko bendro neturi ir su kraujagyslių kalkėjimu ar inkstų akmenų susidarymu. Kalkės susidaro vandenyje suskilus kalcio ir magnio hidrokarbonatams ir suformavus netirpias nuosėdas, o žmogaus skrandžio rūgštys jas sėkmingai suskaido ir kalkės organizme nesikaupia. Iš tiesų kalkėjančių kraujagyslių sieneles padengia cholesterolis, sutampa tik pavadinimas. Jokio medicininio pagrindo neturi ir teiginys apie vandens įtaką inkstų akmenų susiformavimui. Šią ligą sukelia sutrikusi organizmo medžiagų apykaita, o ne vandenyje esantis kalcis, kaip galima būtų pamanyti.