Milijoninės investicijos į gyvenimo kokybę

2013 09 16

Už miesto infrastruktūrų plėtrą atsakingoms įmonėms dabar – pats statybų ir tvarkymosi įkarštis. Lauke atliekami darbai negali palaukti – nespėsi iki žiemos, teks atidėti pavasariui. Apie milijonines investicijas ir įgyvendinamus vandentvarkos ūkio projektus kalbamės su UAB „Vilniaus vandenys“ generaliniu direktoriumi Valentinu Miltieniu.

– Ištisuose Vilniaus miesto rajonuose visą vasarą virė darbas – Šeškinės soduose, Salininkuose ir kitur buvo tiesiami vandentiekio ir nuotekų tinklai. Ar pavyks šiuos darbus šiemet užbaigti? 
– Jūsų minėtuose rajonuose, taip pat Buivydiškėse ir Bendorėliuose numatytus darbus planuojama baigti šiemet. Tada reikės kviesti Valstybinę komisiją ir atiduoti vertinti atliktus darbus. Tačiau tai tik viena dalis visų įgyvendinamų plėtros projektų. Tai, pavyzdžiui, esame paskelbę viešųjų pirkimų konkursus tinklams tiesti Šnipiškėse, Markučiuose, vienoje Baltupių gatvėje, Antakalnio soduose (Pylimėlių masyve), tikriname dalyvių kvalifikaciją ir tikimės, kad per rugsėjį bus pasirašytos sutartys tinklų tiesimo projektams įgyvendinti. Projektai ambicingi, laiko turime nedaug, bet jie reikalingi daugumai Vilniaus gyventojų.


- Ar žmonės noriai jungiasi prie naujai tiesiamo centrinio vandentiekio? Nemažai privačių namų savininkų nori turėti savo vandens gręžinių. Kaip manote, kas juos atbaido nuo centralizuotų tinklų? 
– Jeigu nebrangiai nusipirkote žemės sklypą, kuriame nėra infrastruktūros, pasistatėte namą ir norite jame gyventi, turite turėti vandens. Ir vienintelė galimybė tuo metu – išsigręžti gręžinį, taip pat turite įrengti nedidelius biologinio valymo įrenginius arba iškasti vadinamąją nuotekų duobę. Jei po trejų ar ketverių metų „Vilniaus vandenys“ pradeda tiesti tinklus, žmonės ima skaičiuoti pinigus: „Išsigręžiau gręžinį, įmontavau variklį, man tai kainavo 20–30 tūkst. litų, negi dabar viską išmesiu?“ Manau, žmonės svarsto, ar jiems tai apsimoka. Prie nuotekų tinklų gyventojai jungiasi aktyviau, nes jų išsikastas duobes reikia tuštinti kas du ar tris mėnesius, o tai kainuoja. Prievolės jungtis nėra, bet mes skatiname tai daryti, nes galime užtikrinti centralizuotai tiekiamo vandens kokybę, o už iš gręžinio gautą vandenį atsako patys jų savininkai. Juk jame gali būti ne tik geležies ar mangano, bet ir nitratų.


– Kalbėdamas apie vandens kokybę dažnai akcentuojate, jog daugiau nei pusė miesto gauna puikios kokybės vandenį iš Antaviliuose esančių vandens gerinimo įrenginių. Tačiau Karoliniškėms, Lazdynams ir Pilaitei vis dar tiekiamas vanduo su nepašalinta geležimi. Kada šių mikrorajonų gyventojai gali tikėtis geresnės kokybės vandens? 
– Dabar tiekiamas vanduo yra iš esmės geras ir atitinka vandeniui keliamus saugos reikalavimus. Tačiau iš vandens pašalinus geležies ir mangano perteklių jį gerti būtų kur kas maloniau. Šiuo metu Bukčiuose, iš kur ir tiekiamas vanduo Karoliniškėms, Lazdynams ir Pilaitei, statomi vandens gerinimo įrenginiai. Taip pat atnaujinama ir dalis ten esančio seno, keturis dešimtmečius nekeisto vamzdyno. Tai didžiulis objektas, kuriam reikia ne tik didelių investicijų, bet ir laiko. Tikimės, jog projektą pavyks baigti iki kitų metų pabaigos. Bukčių vandens gerinimo įrenginiai kainuos apie 15 mln. litų. Atrodytų, daug, tačiau kalbama apie 100 tūkst. vartotojų ir jų gyvenimo kokybę.


– Iš ko finansuojami visi projektai? 
– Parama, gaunama iš ES sanglaudos fondo, sudaro 95 procentus. Prie įgyvendinamo projekto sumos „Vilniaus vandenims“ tereikia prisidėti 5 procentais. Tokios investicijos įmonei yra pakeliamos, todėl taip intensyviai ir įgyvendinami vis nauji projektai. Nuo 2000 m. įmonė panaudojo daugiau kaip 570 mln. litų. Pagal šį rodiklį esame absoliutūs lyderiai tarp Lietuvos vandentiekio įmonių. Tai buvo tiek ES sanglaudos fondo, tiek ISPA projektai: valymo įrenginiai, vandentiekio vamzdžiai, nuotekų vamzdžiai. Taigi, kaip mėgstu sakyti, nuo vieno kambario išsiplėtėme iki viso namo ir dabar jį reikia išlaikyti, nors eksploatacija nėra pigi. Kartkartėmis visuomenei kyla augančių vandens kainų klausimas, tad jei norime gyventi geriau, reikia investuoti.


– Pradėjus eksploatuoti nuotekų valyklos dumblo apdorojimo įrenginius aplinkinių rajonų gyventojai atsikratė juos kamavusio nemalonaus dumblo kvapo, tačiau minėjote, jog šių įrenginių eksploatacija labai brangi. Kiek bendrovei kainuoja šio objekto eksploatavimas per metus? 
– Vienus metus įrenginius eksploatavo vokiečių koncernas, laimėjęs statybų konkursą, nes mes neturėjome patirties. Dabar skaičiuojame, kad kompleksinė naujų įrenginių priežiūra, į kurią įeina daug cheminių medžiagų ir visų įrenginių nuolatinė techninė apžiūra, preliminariai kainuos apie 10 mln. litų kasmet. Tai milžiniški pinigai, bet reikia suvokti, koks dumblo kiekis ten apdorojamas. Kasdien į valyklą suplaukia dešimtys tonų dumblo, tad įsivaizduokite, kiek kainuoja jį apdoroti – juk naudojama elektra, chemikalai, dujos, taip pat reikia mokėti algas darbuotojams.


– Tai neabejotinai turi įtakos vandens kainai. Dažnai kaip argumentas minimos didžiulės investicijos, bet investiciniai projektai juk įgyvendinami iš ES lėšų? 
– Padidinti vandens kainą prašėme ne plėtrai, nes ji įgyvendinama iš europinių pinigų, ir ne remonto darbams, kuriuos vykdome iš amortizacinių atskaitymų. Mes nutiesėme šimtus kilometrų vamzdžių, pastatėme šimtus šulinių, siurblinių, padidėjo elektros sunaudojimas ir pan., o išplėsto ir modernizuoto ūkio eksploatacijos ir priežiūros išlaidos didžiulės. Reikia suprasti, jog nutiesus vamzdžius ar pastačius modernius įrenginius investicijos tuo nesibaigia. Štai paleidome veikti nuotekų dumblo apdorojimo įrenginius. Nemalonaus dumblo kvapo nebeliko, tačiau dėl įrenginių eksploatacijos išlaidų įmonė pradėjo dirbti nuostolingai. Geresnės kokybės vanduo, moderniau tvarkomos nuotekos, iki namų nutiesti vamzdžiai – viskas gerokai pagerina žmonių gyvenimo kokybę, už kurią turime mokėti visi.

2013-09-14, dienraštis „Lietuvos rytas“