Vandens kokybę Vilniuje tikrina 9 specialistai

2013 10 17

Viename ankstesnių straipsnių galėjote iš arčiau susipažinti su vienu įspūdingiausių UAB „Vilniaus vandenys“ įrenginių –Vilniaus miesto nuotekų valykla, o šįkart kviečiame pasidairyti po už vandens kokybės kontrolę atsakingą bendrovės padalinį. Šalia naujai vartus atvėrusio Bernardinų parko įsikūrusi jau beveik 60 metų veikianti, dabar jau modernizuota „Vilniaus vandenų“ Geriamojo vandens tyrimų laboratorija.

Kasmet – keliasdešimt tūkstančių tyrimų

„Mėginius laboratorijos specialistai ima iš įvairiausių vandens tiekimo sistemos taškų: vandens rezervuarų, vandens pakėlimo stotyse, artimiausiame ir tolimiausiame nuo vandenvietės taškuose, taip pat sveikatos priežiūros, vaikų švietimo įstaigose, vandens kolonėlėse ir kitur. Tokių pastovių patikros taškų Vilniuje yra daugiau kaip 150, – pasakojimą apie laboratorijos veiklą pradėjo bendrovės Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Matonienė. – Pagal higienos normas, kuo didesnė vandenvietė – tuo dažniau iš jos reikia paimti mėginius.“

„Metų pradžioje paruošiamas taškų planas visoms 32 „Vilniaus vandenų“ prižiūrimoms vandenvietėms, jis suderinamas su Maisto ir veterinarijos tarnyba ir tada pagal grafiką kasdien iš tam tikrų taškų važiuojama paimti mėginių. Pavyzdžiui, didžiausioje Antavilių vandenvietėje yra 43 tokie taškai. Kai kuriuos jų darbuotojai tikrina kartą per mėnesį, kitus – dukart“, – įspūdingus skaičius atskleidė bendrovės atstovė. Tačiau pasitaiko ir neplanuotų tyrimų: tinkle įvykus avarijai ar sulaukus žmonių skundų į įvykio vietą vyksta laboratorijos specialistai, kurie ir paima mėginius. Įdomu tai, kad mėginiui paimami, pavyzdžiui, 2 litrai vandens, o iš jų daroma apie 30 tyrimų.

Per metus laboratorijoje atliekama apie 23 tūkstančius tyrimų. Sunku ir patikėti, kad laboratorijoje dirba vos 9 žmonės: mikrobiologas, penki chemikai, du laborantai ir vadovė.

Griežta kontrolė

„Yra daugybė įvairių vandens tyrimo metodų: spektrometriniai, titrimetriniai, elektrocheminiai ir kiti metodai. Visi jie atliekami vadovaujantis ISO standartais. Kiekvienam tyrimo metodui numatyti tam tikri reagentai, indai bei prietaisai. Be to, laboratorijos darbuotojai patys tikrina savo darbą, kas 20 tyrimų atlikdami kontrolinius tyrimus.“ – pasakoja E. Matonienė.

Laboratorija kasmet atlieka ir kontrolinius tyrimus iš Lietuvos ar užsienio šalių: laboratorijos specialistams atsiunčiamas mėginys, kurio koncentracija jiems nėra žinoma. Čia atliekami tyrimai, gaunami rezultatai ir atgal siunčiami atsakymai. Šiuose tyrimuose dalyvauja daugybė laboratorijų, o kontrolieriai tikrina, ar visi atlikti veiksmai ir gauti rezultatai yra teisingi.

Kas penkerius metus pačią laboratoriją atestuoja Maisto ir veterinarijos tarnyba. Žinoma, visa laboratorijos įranga taip pat nuolat tikrinama: vyksta kasmetinė indų bei prietaisų patikra, nuolat tikrinamas reagentų galiojimo laikas. Patalpos turi išlaikyti tam tikrus drėgmės ir temperatūros parametrus. Viso ko kontrolė laboratorijoje yra išties stipri, viskas standartizuota, stebima, kad visose tyrimų stadijose būtų laikomasi reikalavimų – tai leidžia garantuoti vandentiekiu tiekiamo vandens kokybę. Be visų jau išvardintų aukštų laboratorijos kontrolės aspektų, geras ir kokybiškas laboratorijos darbas dar labai priklauso nuo aukštos kvalifikacijos specialistų. Didelė dalis geriamojo vandens laboratorijos darbuotojų čia dirba jau daugiau nei 30 metų.

Dirba prevenciškai

Gali kilti klausimas, kam gi reikia tiek daug reguliarių vandens tyrimų, jei vanduo į mano butą Pašilaičiuose ar Žirmūnuose visą laiką atkeliauja iš tos pačios Antavilių vandenvietės? Pavyzdžiui, į Antavilių vandens ruošyklą vanduo atkeliauja iš 5 vandenviečių, o vanduo į jas imamas iš daugybės gręžinių. Jų visame Vilniuje yra net 268.

„Nors vanduo imamas iš tų pačių gręžinių, būtina nuolat prevenciškai atlikinėti tyrimus, kad būtų galima pastebėti vandens sudėties pakitimus, jei tokių atsirastų. Vanduo iš esmės taip greitai nesikeičia, bet įsivaizduokime tokią situaciją: vanduo keliauja iki vandens ruošyklos, kur be jokių chemikalų pašalinamas natūralus geležies ir mangano perteklius. Vandens rezervuare atlikus mėginio tyrimą, pastebima, kad geležies koncentracija truputėlį per didelė. Apie tai iškart pranešama ruošyklos darbuotojams, kurie turi patikrinti, ar visa įranga gerai veikia“, – tyrimų būtinybę įvardijo bendrovės atstovė.

Taip pat, ypač svarbūs – atliekami mikrobiologiniai tyrimai. Jie leidžia atidžiai sekti, kad vandenyje neatsirastų žarninio enterokoko ar E.Coli bakterijų, kurios sukelia viduriavimą. Tačiau visoje Lietuvoje centralizuotai tiekiamas požeminių gręžinių vanduo, kuriame tokios bakterijos veistis negali, tad tokia tarša galėtų būti tik atsitiktinė.

Žinoma, mūsų sąlygomis tokioms bakterijoms apskritai sunku atsirasti. Visų pirma, vandens temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą siekia 8–10 laipsnių, tad net jei ir atsirastų viena bakterija, ji iš karto žūtų, nespėjusi nieko nuveikti. Ir antra, kad tokios bakterijos augtų, joms reikia organinių medžiagų – požeminiame vandenyje jų nėra, o vamzdynų sistema yra labai sandari. Vienintelė galimybė – įvykus tinklo avarijai. Likvidavus avariją, jos vieta dezinfekuojama, o į laboratoriją atvežamas mikrobiologinis mėginys. Tyrimas vykdomas tris dienas ir tik tada, kai įsitikinama, kad viskas gerai, vanduo paleidžiamas.

Vandens analizės – dar nuo 1880 m.

UAB „Vilniaus vandenys“ laboratorija, tirianti Vilniaus, Nemenčinės, Šalčininkų, Eišiškių, Švenčionių ir Švenčionėlių viešai tiekiamą geriamąjį vandenį, buvo įkurta 1955-aisiais, tačiau vandens kokybe Lietuvoje rūpinamasi jau nuo seno. Dar XVI a. karaliaus Žygimanto Augusto Lietuvoje įsteigta medicinos policija, kuri rūpinosi ne tik prieglaudų gyventojų švara ir gatvių valymu, bet ir vandens telkinių priežiūra.

Pirmoji Vilniuje atlikta vandens analizė užfiksuota 1880 m., ją atliko gubernijos vaistininkas. Nuo tada pradėta kurti vandens apsauga, kuria rūpinosi miesto sanitarinė komisija.

1883 m. prie Gydytojų draugijos įkurta laboratorija, atlikusi mikrobiologinius vandens, dirvožemio, oro ir maisto produktų tyrimus, siekiant sustabdyti miestiečių sergamumą įvairiomis ligomis. Laboratoriją nuspręsta perorganizuoti į sanitarijos ir epidemiologijos stotį po 1941 m. pavasarį Vilniuje kilusios vidurių šiltinės epidemijos: potvynio metu Vilnelės upei užliejus artezinius šulinius ir per vandenį išplitus šiltinei, liga užsikrėtė daugiau nei penki tūkstančiai žmonių, apie du šimtus ligonių mirė. Po šios epidemijos vandenį pradėta chloruoti. Šiandien geriamojo vandens dezinfekavimui chloras beveik nebenaudojamas.