Komentaro autorius: Saulius Savickas, „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius
Šių metų Pasaulio ekonomikos forumo (angl.: „World Economic Forum“) parengtoje globalių rizikų ataskaitoje pakankamai aiškiai įvardijamas netolimos ateities bendras iššūkis: ateinantį dešimtmetį pasaulis įžengs į padidėjusio geopolitinio neapibrėžtumo, ekonominės konkurencijos (gal net šalių konfrontacijos) erą, kurioje vienu iš katalizatorių taps klimato pokyčiai, ekosistemų žlugimas bei vandens trūkumas. Apie pastarąjį faktorių norisi pakalbėti plačiau.
Šioje pasaulinėje rizikų dėlionėje Lietuva užima pakankamai privilegijuotą padėtį. Mes esame viena iš nedaugelio ne tik Europos, bet ir pasaulio valstybių, savo gėlo vandens poreikius beveik šimtu procentų tenkinanti vien tik iš požeminių šaltinių. Absoliuti dauguma šalių pasaulyje geriamąjį vandenį išgauna iš antžeminių šaltinių (ežerai, upės, tvenkiniai), o tai ne tik brangu, bet ir kelia žymiai daugiau rizikų tvariam sistemų veikimui.
Esu anksčiau viešai minėjęs, kad Lietuva gali tapti Europos „vandens Kuveitu“ ir tai nėra tiesiog skambi metafora – tai realus ekonominis pranašumas, apie kurį norisi kalbėti jau dabar. Vis dėlto tai yra ir milžiniška atsakomybė mums visiems prieš ateities kartas.
Vanduo kaip strateginė šalies „valiuta“
Matome, kad Pietų Europoje, Afrikoje ar Azijos regionuose vandens trūkumas jau šiandien stabdo pramonės plėtrą, o ilgalaikės sausros seklina svarbiausias laivybos arterijas, kelia didelius iššūkius valstybių ekonomikoms. Pastarasis skambus ir pakankamai artimas mums pavyzdys – šią vasarą stipriai nusekusi Dunojaus upė ir šio proceso sukelti dideli iššūkiai įvairiose srityse. Tai buvo pavyzdys, kuris Europoje uždegė įspėjimo signalą apie ateities iššūkius.
Visa tai dar labiau išryškina tuos privalumus, kuriuos mes turime – Lietuva disponuoja gausiomis ir nuo tiesioginio kritulių trūkumo ir užsitęsusių sausrų apsaugotomis gėlo vandens atsargomis. Vanduo į mūsų namus teka iš požeminių gręžinių.
Šių metų Pasaulio ekonomikos forumo ataskaitoje aiškiai brėžiama linija: ateinantį dešimtmetį vandens saugumas taps net tarptautinių konfliktų bei regioninės nesantaikos priežastimi. Valstybės, turinčios švaraus vandens perteklių, įgis neabejotiną strateginį svorį.
Vanduo ir investicijos šalyje
Įdomus ir svarbus dar vienas kontekstas. Tyro vandens ištekliai Lietuvai gali tapti net vienu iš esminių investicijų traukos veiksnių. Vandeniui imlios pramonės šakos – nuo maisto apdirbimo ir gėrimų gamybos iki farmacijos, bioekonomikos bei aukštųjų technologijų – vis dažniau ieškos saugių geografinių zonų, kur vandens tiekimas yra garantuotas ir nepriklauso nuo klimatinių svyravimų.
Tačiau tam, kad šį potencialą paverstume šalies klestėjimu, privalome suprasti: požeminis vanduo yra saugus tik tiek, kiek saugi, moderni ir pažangi yra mūsų vandentvarkos infrastruktūra. Ne mažiau svarbus čia ir kiekvieno iš mūsų – kaip asmens, šeimos, darbuotojo ar įmonės vadovo – sąmoningumas saugoti požeminius šalies turtus ir savo kasdieniais pasirinkimais kartu kurti švarų bei gyvybingą miestą.
Gyvename sparčios technologinės transformacijos metu. Pasaulio ekonomikos forumo ataskaitoje ypatingas dėmesys skiriamas sparčiai dirbtinio intelekto (DI) ir duomenų centrų plėtrai. Naujos kartos duomenų centrai ir dirbtinio intelekto infrastruktūra reikalauja ne tik milžiniškų elektros energijos kiekių, bet ir tūkstančių kubinių metrų vandens aušinimo sistemoms palaikyti.
Pasaulyje jau šiandien kyla stiprus visuomenės nepasitenkinimas regionuose, kur duomenų centrai pradeda tiesiogiai konkuruoti dėl gėlo vandens su vietos bendruomenėmis ir žemės ūkiu. Lietuva ir šioje vietoje turi didelį pranašumą, nes vandens ištekliai yra keliskart didesni nei dabartiniai poreikiai.
Tinklų atnaujinimas – būtinybė
Lietuvai siekiant tapti skaitmeninės ekonomikos dalimi, o gal net lydere savo regione – „Vilniaus vandenims“ ir kitiems šalies vandentvarkos dalyviams tenka užduotis iš anksto pasirengti ateities krūviams ir iššūkiams, o tiksliau – iššūkius paversti galimybėmis savo šaliai. Privalome kurti tvarius vandens ciklo valdymo sprendimus, kad naujų technologijų diktuojamas poreikių vandens ištekliams šuolis nekeltų jokios grėsmės gyventojų geriamojo vandens kokybei ar jo prieinamumui.
Minėtoje ataskaitoje perspėjama, kad didelė dalis EBPO šalių kritinės vandens infrastruktūros buvo pastatyta prieš 50–70 metų ir šiuo metu išgyvena sisteminį senėjimą. Negalint užtikrinti pakankamo finansavimo tinklų modernizavimui, kyla rimta tyliųjų gedimų bei geriamojo vandens kokybės pablogėjimo rizika.
Mes negalime praleisti pro akis kitų šalių klaidų ir laukti, kol senstanti infrastruktūra primins apie save avarijomis. Čia reikalingas proaktyvus veikimas.
Kompleksinis esamų tinklų atnaujinimas bei naujų tinklų tiesimas, nuotekų valyklų modernizacija ir rekonstrukcija, išmaniųjų skaitiklių diegimas, nuotėkių skaitmeninis stebėjimas ir vandens nuostolių mažinimas vamzdynuose yra konkretūs „Vilniaus vandenų“ pavyzdžiai, ką darome ir kur link turėtų judėti vandentvarkos sektorius mūsų šalyje.
Diegdami išmanųjį vandentiekio tinklą, mes ne tik efektyviau taupome išteklius, bet ir kuriame sistemą, galinčią atlaikyti ateities klimato ir infrastruktūrinių apkrovų iššūkius.
Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita atskleidžia dar vieną itin svarbią riziką: didėjant ypatingos svarbos vandens ciklo valdymo infrastruktūros skaitmenizacijai ir automatizacijai, ji tampa patraukliu tikslu kibernetinėms atakoms.
Vandentvarka šiandien yra ne vien vamzdžiai, siurbliai ir gręžiniai – tai sudėtingos skaitmeninės valdymo sistemos. Tai savo darbe puikiai matome kasdien. Užtikrinti nepriekaištingą vandens tiekimą reiškia garantuoti ir aukščiausią IT bei kibernetinio saugumo lygį, duomenų šifravimą bei aiškius veiklos tęstinumo planus net ir krizinių ar hibridinių grėsmių atveju.
Pabaigai – sudėtinga, bet labai svarbi tema. Visuomenės švietimas ir sąmoningumo ugdymas yra viena efektyviausių priemonių sisteminėms rizikoms suvaldyti. Būdami „vandeniu turtinga“ šalimi – galime patys sau susikurti iliuziją, kad gėlas požeminis vanduo yra beribis ir dėl to daryti nieko nereikia. Taip nėra.
Šiame kontekste turime ugdyti tvarią vartojimo kultūrą. Kiekvienas atsakingai sutaupytas kubinis metras išsaugo požeminius vandeninguosius sluoksnius ateities kartoms. Vandens išteklių apsauga prasideda ne nuo didelių pareiškimų, o nuo kasdienių kiekvieno Lietuvos piliečio įpročių.
