Sunku parinkti tinkamą žodį, galintį išsamiai apibūdinti geriamo vandens svarbą. Jis yra nuolatinis mūsų kasdienybės
palydovas.Toks nematomas, nepastebimas, tačiau jis visur ir visada greta, kartu su mumis, net pačiuose mumyse. Be jo nėra gyvenimo, be jo nėra gyvybės. Tai visų pradžių pradžia, nuostabi Tvėrėjo dovana visai mūsų planetai – žemei, žmogui ir bet kuriai gyvybei. Tai šventenybė, neįkainojama ir pasakiška vertybė.
Paradoksalu, tačiau mokslininkai mano, kad vanduo dar nėra visiškai ištirtas, nors jo cheminę formulę H2O tikriausiai žino kiekvienas mokinukas. Laimingi yra tie, kurie pirmieji prisiliečia prie jo, jį rūšiuoja, sveria, pakuoja ir transportuoja vartotojui. Tai atlieka vandentiekiečiai – labai senos profesijos žmonės, daugelis jų yra labai pamilę savo darbą specialistai.
Man teko didelė laimė beveik ketvirtį amžiaus būti šių darbščių, gerų, kūrybingų žmonių būryje. Per tiek laiko pasikeitė svarbaus ir didelio vandentiekio ūkio vaizdas. Jis dar labiau pagražėjo, sutvirtėjo pamatai, suburzgė nauja technika, mažėja ekologinės problemos, atsirado daug naujų šaltinių – vandenviečių. Vandens pasidarė lyg ir per daug. Atsirado problema. Kur jį dėti? Su gražiu ūkiu privatizuoti?! Problemų per akis.
Vanduo, kiek pailsėjęs rezervuaruose, vamzdynų raizgalyne sruvena į vilniečių butus, kol kas kartais drumstas dėl senų, surūdijusių vamzdynų kaltės. Vandenvientėse pavyzdinga tvarka, švara, gėlių girliandos žavi savojo ar svečio akį. Už grožio priedangos – neramus ir įtemptas vandens ūkio specialisto darbas, o kartais ir jo bemiegės naktys.
Mano laikais ir senamiestyje vyko didelės statybos. Tai vienur, tai kitur mechanizmai iškasdavo medinį vamzdį – senojo vandentiekio fragmentą. Pasitaikius progai pasidomėdavau vandentiekio istorija. Mintis įkurti vandentiekio istorijos muziejų nedavė ramybės. Nudžiugau, kai 1975 m. rudenį Meidaus brigados darbininkas įsiveržė į kabinetą ir pranešė, kad netoliese, prie buvusių Vyskupų rūmų, atkasant vandentiekį, surastas unikalus medinis vamzdis.
3,5 metro gylyje gulintis vamzdis atrodė įspūdingai – ant molio pagrindo, apsemtas vandens , metalinė mova ir medinis kaištis orui išleisti. Mediena net neapipuvusi. Senoje literatūroje teigiama, kad mediniai vamzdžiai tarnauja dešimtmetį, o šis pragulėjo virš 200 metų.
Po truputį buvo kaupiama medžiaga muziejui. Ne visi pritardavo šiems darbams. Tuomet buvo populiaru šlovinti dabartį, o ne senovę. Istorines senojo vandentiekio paieškas pasisiūlė atlikti istorikai A.Kazlauskas ir J.Jurkštas. Su jais buvo sudaryta sutartis, sulygome kainą. Buvo apeita finansinė tvarka, ir jie kaip ir dailininkas, muzikantas, architektas ir kiti buvo įforminti abonentų kontrolieriais ar šaltkalviais. Ačiū saviems, kurie viso to stengėsi nematyti, o besilankantys revizoriai nesusigaudė. Padirbėję A.Kazlauskas ir J.Jurkštas pateikė solidžią darbo ataskaitą. Jie peržiūrėjo archyvų senuosius pergamentus, retus spaudinius, aktų fondus, Vilniaus miesto dūmos, magistrato, gubernijos archyvinius aprašus. 1972 m. pateiktoje ataskaitoje minima apie 100 tūkst. saugojimo vienetų. Buvo atliktas labai svarbus darbas.
1976 m. liepos 28 d. duris atvėrė vienas pirmųjų respublikoje vandentiekio istorijos muziejus. Tuo metu taip pat buvo pažymėtas centralizuoto vandentiekio Vilniuje pastatymo 60-metis.
To laikmečio muziejus buvo populiarus, jame netrūko lankytojų – moksleivių, studentų, medikų, net vyriausybės narių ar atvykelių iš svetur. Jo gražioje aplinkoje, teritorijoje dažnai vykdavo respublikiniai aptarimai, kaip geriau tvarkyti, plėsti vandentiekio ūkį, kurti savo jėgomis naują techniką, kurios taip stigo. Lankytojas išsinešdavo mintis apie geriamo vandens svarbą ir kartu gaudavo muziejaus vizitinę kortelę, kurioje buvo schematiškai improvizuoti Vingrių, Žiupronių, Aušros vartų šaltiniai ir medinis vandentiekis, ėjęs į viešuosius šulinius, fontanus.
Skirtingai negu kitose šalyse, mūsų respublika turi beveik idealias sąlygas geriamojo vandens tiekimui, nes naudojamas gero skonio, kokybiškas artezinis požeminis vanduo, turintis reikalingus žmogui mikroelementus. Pažvelkime per laiko prizmę į Vilniaus senąjį vandentiekį, jo medinius vamzdžius, kuriais tekėjo Vingrių, Aušros vartų, Žiupronių šaltinių vanduo. Ar gi tai ne centalizuoto vandentiekio ištakos, pradžia?!
Tyro, gaivaus ir švaraus vandens visiems!
Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos tresto valdytojas (1963 – 1985)
Vitolis Mažunaitis
TAIP PAT SKAITYKITE:
