Istorija
Vilniaus vandentvarkos istorija – tai daugiau nei šimtmetį trunkantis pasakojimas apie miesto augimą, technologinę pažangą ir žmones, kurie rūpinosi, kad kiekvienus namus pasiektų švarus geriamasis vanduo.
Nuo pirmųjų vandenviečių ir medinių vandentiekio vamzdžių iki šiuolaikinės infrastruktūros – kiekvienas etapas žymi svarbų žingsnį kuriant patikimą vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemą. Šiandien „Vilniaus vandenys“ tęsia šią istoriją diegdami pažangius sprendimus ir užtikrindami kokybiškas paslaugas daugiau kaip 300 tūkst. klientų.
Žemiau kviečiame susipažinti su ilgamečio Vilniaus vandentiekio vadovo Vitolio Mažunaičio gyvenimu, veikla ir autentiškais prisiminimais apie Vilniaus vandentvarkos raidą.
Atraskite Vilniaus vandentiekio istoriją
Rinkitės temą arba pradėkite nuo miesto vandentiekio raidos. Kiekviename pasakojime rasite aiškų kelią pirmyn ir atgal.
Istorijos raida
Svarbiausi miesto vandentiekio raidos etapai ir centralizuotos sistemos kūrimas.
Vandenvietės
Šaltiniai ir vietos, iš kurių Vilnius šimtmečius gavo geriamąjį vandenį.
Technika ir infrastruktūra
Kaip veikė senasis vandentiekis – nuo medinių vamzdžių iki miesto tinklo.
Žmonės ir šaltiniai
Istoriją išsaugoję dokumentai, tyrinėtojai ir Vilniaus vandentiekiui svarbūs žmonės.
VITOLIS MAŽUNAITIS – ilgametis Vilniaus vandentiekio vadovas (1933–2012)
Vitolis Romanas Mažunaitis gimė 1933 m. balandžio 28 d. Marijampolės raj. (Kapsuke) Mokolu kaime tarnautojų šeimoje. 1952 m. baigęs vidurinę mokyklą Vilniuje įstojo į Vilniaus universiteto (tuomet – Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto) Gamtos mokslų fakultetą. 1957 m. įgijo inžinieriaus geologo diplomą. Po studijų dirbo Lietuvos geležinkelių valdybos Tiltų išbandymo stotyje, o nuo 1963 m. pradėjo vadovauti Vandentiekio ir kanalizacijos trestui. 1973 m., įkūrus Vilniaus teritorinę vandentiekio ir kanalizacijos valdybą, paskirtas jos viršininku.
1957 m. vedė Rasą, ilgametę Hidrometeorologinės tarnybos inžinierę. Šeima susilaukė dviejų sūnų – Giedriaus ir Tomo.
Ilgametis (1963–1985 m.) Vilniaus vandentiekio vadovas V. Mažunaitis kolegų ir darbuotojų prisimenamas kaip profesionalus, reiklus, tačiau nuoširdus ir žmonėms dėmesingas vadovas. Jam vadovaujant Vilniaus vandentiekis sparčiai modernizavosi, buvo diegiamos naujos technologijos, sprendžiami kanalizacijos plėtros klausimai, daug dėmesio skiriama techninei pažangai bei kultūriniam ir istoriniam paveldui.
V. Mažunaitis aktyviai prisidėjo prie pirmojo Lietuvoje vandentiekio istorijos muziejaus įkūrimo. Jo iniciatyva surinkti ir išsaugoti istoriniai eksponatai iki šiol liudija Vilniaus vandentvarkos raidą.
Jo gyvenimo ir profesinės veiklos moto išliko prasmingas ir šiandien:
„Tyro, gaivaus ir švaraus vandens visiems!“
Autentiški prisiminimai
Toliau pateikiamas Vitolio Mažunaičio pasakojimas apie vandens reikšmę, Vilniaus vandentiekio istoriją, muziejaus kūrimą ir žmones, prisidėjusius prie sostinės vandentvarkos vystymo.
Sunku parinkti tinkamą žodį, galintį išsamiai apibūdinti geriamo vandens svarbą. Jis yra nuolatinis mūsų kasdienybės palydovas.Toks nematomas, nepastebimas, tačiau jis visur ir visada greta, kartu su mumis, net pačiuose mumyse. Be jo nėra gyvenimo, be jo nėra gyvybės. Tai visų pradžių pradžia, nuostabi Tvėrėjo dovana visai mūsų planetai – žemei, žmogui ir bet kuriai gyvybei. Tai šventenybė, neįkainojama ir pasakiška vertybė.
Paradoksalu, tačiau mokslininkai mano, kad vanduo dar nėra visiškai ištirtas, nors jo cheminę formulę H2O tikriausiai žino kiekvienas mokinukas. Laimingi yra tie, kurie pirmieji prisiliečia prie jo, jį rūšiuoja, sveria, pakuoja ir transportuoja vartotojui. Tai atlieka vandentiekiečiai – labai senos profesijos žmonės, daugelis jų yra labai pamilę savo darbą specialistai.
Man teko didelė laimė beveik ketvirtį amžiaus būti šių darbščių, gerų, kūrybingų žmonių būryje. Per tiek laiko pasikeitė svarbaus ir didelio vandentiekio ūkio vaizdas. Jis dar labiau pagražėjo, sutvirtėjo pamatai, suburzgė nauja technika, mažėja ekologinės problemos, atsirado daug naujų šaltinių – vandenviečių. Vandens pasidarė lyg ir per daug. Atsirado problema. Kur jį dėti? Su gražiu ūkiu privatizuoti?! Problemų per akis.
Vanduo, kiek pailsėjęs rezervuaruose, vamzdynų raizgalyne sruvena į vilniečių butus, kol kas kartais drumstas dėl senų, surūdijusių vamzdynų kaltės. Vandenvientėse pavyzdinga tvarka, švara, gėlių girliandos žavi savojo ar svečio akį. Už grožio priedangos – neramus ir įtemptas vandens ūkio specialisto darbas, o kartais ir jo bemiegės naktys.
Mano laikais ir senamiestyje vyko didelės statybos. Tai vienur, tai kitur mechanizmai iškasdavo medinį vamzdį – senojo vandentiekio fragmentą. Pasitaikius progai pasidomėdavau vandentiekio istorija. Mintis įkurti vandentiekio istorijos muziejų nedavė ramybės. Nudžiugau, kai 1975 m. rudenį Meidaus brigados darbininkas įsiveržė į kabinetą ir pranešė, kad netoliese, prie buvusių Vyskupų rūmų, atkasant vandentiekį, surastas unikalus medinis vamzdis.
3,5 metro gylyje gulintis vamzdis atrodė įspūdingai – ant molio pagrindo, apsemtas vandens , metalinė mova ir medinis kaištis orui išleisti. Mediena net neapipuvusi. Senoje literatūroje teigiama, kad mediniai vamzdžiai tarnauja dešimtmetį, o šis pragulėjo virš 200 metų.
Po truputį buvo kaupiama medžiaga muziejui. Ne visi pritardavo šiems darbams. Tuomet buvo populiaru šlovinti dabartį, o ne senovę. Istorines senojo vandentiekio paieškas pasisiūlė atlikti istorikai A.Kazlauskas ir J.Jurkštas. Su jais buvo sudaryta sutartis, sulygome kainą. Buvo apeita finansinė tvarka, ir jie kaip ir dailininkas, muzikantas, architektas ir kiti buvo įforminti abonentų kontrolieriais ar šaltkalviais. Ačiū saviems, kurie viso to stengėsi nematyti, o besilankantys revizoriai nesusigaudė. Padirbėję A.Kazlauskas ir J.Jurkštas pateikė solidžią darbo ataskaitą. Jie peržiūrėjo archyvų senuosius pergamentus, retus spaudinius, aktų fondus, Vilniaus miesto dūmos, magistrato, gubernijos archyvinius aprašus. 1972 m. pateiktoje ataskaitoje minima apie 100 tūkst. saugojimo vienetų. Buvo atliktas labai svarbus darbas.
1976 m. liepos 28 d. duris atvėrė vienas pirmųjų respublikoje vandentiekio istorijos muziejus. Tuo metu taip pat buvo pažymėtas centralizuoto vandentiekio Vilniuje pastatymo 60-metis.
To laikmečio muziejus buvo populiarus, jame netrūko lankytojų – moksleivių, studentų, medikų, net vyriausybės narių ar atvykelių iš svetur. Jo gražioje aplinkoje, teritorijoje dažnai vykdavo respublikiniai aptarimai, kaip geriau tvarkyti, plėsti vandentiekio ūkį, kurti savo jėgomis naują techniką, kurios taip stigo. Lankytojas išsinešdavo mintis apie geriamo vandens svarbą ir kartu gaudavo muziejaus vizitinę kortelę, kurioje buvo schematiškai improvizuoti Vingrių, Žiupronių, Aušros vartų šaltiniai ir medinis vandentiekis, ėjęs į viešuosius šulinius, fontanus.
Skirtingai negu kitose šalyse, mūsų respublika turi beveik idealias sąlygas geriamojo vandens tiekimui, nes naudojamas gero skonio, kokybiškas artezinis požeminis vanduo, turintis reikalingus žmogui mikroelementus. Pažvelkime per laiko prizmę į Vilniaus senąjį vandentiekį, jo medinius vamzdžius, kuriais tekėjo Vingrių, Aušros vartų, Žiupronių šaltinių vanduo. Ar gi tai ne centalizuoto vandentiekio ištakos, pradžia?!
Tyro, gaivaus ir švaraus vandens visiems!
Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos tresto valdytojas (1963 – 1985)
Vitolis Mažunaitis
