Senovėje, kai baltų gentys dar rinkosi sau gyvenvietes prie ežerų ir upių, apsirūpinimas vandeniu buvo nesunkus ir
paprastas, bet vėliau, besikuriant ir augant miestams, geriamas vanduo buvo gaunamas sunkiau.
Įprasti kasdieniniai gyvenimo reiškiniai retai sulaukia amžininkų dėmesio. Taip atsitiko ir su Vilniaus vandentiekiu, kurio istorija, kiek žinoma, iki XIX amžiaus niekas nesidomėjo ir nerašė.
Senasis Vilniaus miesto vandentiekis buvo prisimintas XIX amžiuje, kai patys vilniečiai ėmė domėtis savo miesto praeitimi. Pirmieji buvo istorikai N.Balinskis ir J.Kraševskis, nors jie savo darbuose tiesiogiai neanalizavo vandentiekio istorijos, tačiau nagrinėdami Vilniaus praeitį pasakojo apie Vingrių šaltinius, kurie miestą aprūpino vandeniu.
Savo darbuose jie remėsi XVI amžiaus dokumentais, kurie, matyt, tuo laiku buvo jiems prieinami. J.Kraševskis – bene vienintelis istorikas, kuris savo akimis matė ir darbe panaudojo iki šiol žinomą seniausią dokumentą apie Vilniaus vandentiekio pradžią. Tai 1501 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro duota privilegija dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanojami Vingrių šaltiniai.
Šios privilegijos originalo, iki XIX a. vidurio saugomo dominikonų vienuolyno archyve, tai yra kol vienuolynas buvo uždarytas, tolesnis likimas buvo nežinomas. Visi vėlesnieji istorikai rėmėsi J.Kraševskiu, bet prieš beveik pora dešimtmečių Lietuvos Centriniame archyve surasta minėtos privilegijos kopija. Taigi ta versmė, nuo kurios prasidėjo Vilniaus vandentiekio istorija, šiandien žinoma iš pirminių šaltinių.
Vieną kitą faktą apie Vilniaus vandentiekį taip pat galima rasti istorikų T.Narbuto ir A.Kirkoro raštuose. XX a. pradžioje istorikas M.Laumianskas, remdamasis senais dokumentais, pateikia daugiau žinių, tačiau plačiausiai vandentiekio ir kanalizacijos klausimai nagrinėjami H.Jenšo knygoje. Kadangi pats autorius buvo inžinierius, tad jį daugiausiai ir domino techniškoji pusė, istorijos klausimų jis nestudijavo, rėmėsi anksčiau minėtais šaltiniais.
Istorinės medžiagos apie senąjį Vilniaus vandentiekį (senuoju vadinamas iki XX a. pradžios, iki šiuolaikinio centralizuotojo vandentiekio įvedimo) yra labai nedaug. Vandentiekio istorija išsamiai netyrinėta ir nenušviesta.
Tarybiniais metais istorikas J.Jurginis paskelbė specialią studiją iš senojo vandentiekio istorijos, kuri vėliau buvo įtraukta į leidinį „Vilniaus miesto istorija”. Žinoma, kelių šimtmečių istorijos vienu straipsniu apžvelgti neįmanoma, ypač kai archyvinė medžiaga yra netyrinėta ir išsklaidyta daugelyje archyvų. Todėl, imantis tyrinėti Vilniaus miesto vandentiekio istoriją, pirmiausia dėmesys sutelkiamas į šalyje esančius archyvus, kurie šiuo požiūriu yra neišsemiamas informacijos aruodas. Tai įvairios sutartys, dovanojimo, pardavimo aktai, testamentai, susirašinėjimai, projektai ir kt.
Remiantis šia medžiaga bandoma ryškiau nušviesti ar patikslinti kai kuriuos faktus. Tačiau istoriniuose tyrinėjimuose niekuomet negalima padėti galutinio taško: kas gali žinoti, kur, kokiame archyve gali būti aptikta nauja medžiaga.
TAIP PAT SKAITYKITE:
