Šiandien Seime buvo pristatyti siūlomi Atliekų įstatymo pakeitimai. Vienas jų – įpareigojantis gamintojus nenaudoti mikroplastikų kosmetikos gaminiuose. Tai pirmasis žingsnis įgyvendinant ES įpareigojimą iki 2033 m. pasiekti nulinę taršą, kitaip tariant, visiškai išvalyti nuotekas nuo šių teršalų.

Plastiko minkštiklių, mikroplastikų kiekiai nuotekose sparčiai auga, kasmet šių teršalų su nuotekomis atiteka vis daugiau. Prieš dešimtmetį mums, vandentvarkininkams, šie teršalai dar nebuvo žinomi, dabar jie jau rikiuojasi dažniausiai aptinkamų ir sparčiausiai augančių teršalų nuotekose dešimtuke. Šių teršalų koncentracijos augimas nuotekose buvo fiksuojamas net griežto karantino laikotarpiu, kai dauguma įmonių buvo gerokai sumažinusios veiklos apimtis. Tai, visų pirma, rodo nekontroliuojamai augantį  šių medžiagų vartojimą buityje.

Nors „Vilniaus vandenims“ plastiko minkštiklius, mikroplastikus iš nuotekų išvalyti dar pavyksta – į gamtinę išleidžiamose išvalytose nuotekose šių teršalų koncentracija neviršija leistinos normos, vis tik čia įžvelgiame grėsmingai augančią problemą.

Įmonėms už taršą paprasčiau susimokėti

Šių teršalų nuotekose daugėja dėl per menkai mūsų šalyje kontroliuojamų gamybos procesų. Mikroplastikų randama įvairiuose buities produktuose – maisto ir gėrimų pakuotėse, namų valymo ir skalbimo priemonėse, žaisluose, kosmetikos gaminiuose, tualetiniame popieriuje.

Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, mikroplastikų naudojimas gamybos pramonėje yra  apskritai uždraustas, nes prieš patekdamos į nuotekas šios medžiagos pirmiausia kenkia visiems gyviems organizmams.

Lietuvos įstatymai leidžia verslui naudoti mikroplastikus gamybos procesuose, jų neribojant ir toleruoja didelę jų koncentraciją įmonių išleidžiamose nuotekose. O štai vandentvarkos įmonės yra įpareigotos rūpintis, kad gamintojai neviršytų leistinų normų. Šiuo metu didžiausia leistina ftalatų koncentracija iš gamybos įmonių atitekančiuose nuotekose yra net 40 µg, kai šalies nuotekų valyklos privalo išvalyti ir į aplinką išleisti ne daugiau kaip 2 µg.

Mes, vandentvarkininkai, kovojame su gamybininkais, kurie viršija jau ir taip aukštą ftalatų ir fenolių normą. Tokioms įmonėms skaičiuojame padidintos taršos mokestį, reikalaujame sumažinti taršą, pateikiant taršos mažinimo priemonių planą. Vis labiau griežtiname ir sutartinius įmonių įsipareigojimus. Tačiau įmonėms yra paprasčiau susimokėti padidintos taršos mokestį nei keisti savo požiūrį ir procesus.

Pirmieji žingsniai, inicijuojant įstatymų pakeitimus, jau žengiami

Tai, kad šiandien jau diskutuojame apie mikroplastikus ir Seime siūlomi įstatymo pakeitimo projektai – reikšmingas ir labai sveikintinas žingsnis. Išties didesnio visų šalių – ne tik vandentvarkininkų, bet ir aplinkosaugininkų, sveikatos specialistų įsitraukimo į šios problemos sprendimą labai trūksta.

Net jei į upes tekės nuo ftalatų išvalytas vanduo, žmogus juos ir toliau vartos su maisto produktais, jį supančiais daiktais. Ftalatų taršos ir žalos problema akivaizdžiai liks neišspręsta. Todėl pirmiausia reikėtų ieškoti strateginių sprendimų – t. y. šalyje kurti nuoseklią sistemą, įgalinančią riboti  ar užkardyti ftalatų naudojimą kasdienėje buityje ir pramonėje, keisti įstatymus, leidžiančius apmokestinti didžiausius teršėjus (tiek buitinius, tiek ir juridinius), o tuomet jau investuojant diegti modernias technologijas, galinčias išvalyti tai, kas liko ir gali patekti į gamtinę aplinką.

Įstatymo projekte siūloma uždrausti mikroplastikus kosmetiniuose gaminiuose. Tačiau tarptautiniuose aplinkosauginiuose tyrimuose padaryta išvada, kad vandenyne mikroplastiko kiekis iš asmens higienos produktų sudaro vos 2 proc., kai tuo tarpu net 35 proc. mikroplastiko patenka iš sintetinės tekstilės pramonės. Skalbiant sintetinius drabužius, vienas drabužis gali išleisti daugiau nei 1900 mikroplastikų (<1 mm) per kiekvieną skalbimo ciklą. Todėl mūsų, vandentvarkininkų, siūlymas būtų Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimu mikroplastiko draudimą išplėsti, apimant sintetinę tekstilę, padangas, dažus ir kt.

Užkardyti ar išvalyti?

Tačiau iki šiol Lietuvoje sprendžiant taršos mikroplastikais problemą kol kas buvo žvalgomasi tik į vandentvarkininkus. Taip, išvalyti mikroplastikus iš nuotekų privalėsime, tačiau tai paskutinė stotelė, iki kurios mums dar toloka važiuoti. Neneigsime, nuotekas būtina valyti. Galbūt valyti geriau nei darėme iki šiol.

Saugoti aplinką nuo taršių nuotekų galima dviem būdais – užkardyti jų patekimą į nuotekų tinklus griežtai kontroliuojant teršėjus arba modernizuoti nuotekų valymą, užtikinant tam reikalingą infrastruktūrą. Nuotekos su plastiko priemaišomis ir įvairiais chemikalais į nuotekų valyklas atkeliauja iš gamybos įmonių, tačiau atsekti, kas konkrečiai užteršia valymo įrenginius, tiek mums, tiek teisėsaugos įstaigoms ir valstybės institucijoms, yra sudėtinga. Todėl problemą sprendžiame investuodami į šiuolaikiškus nuotekų valymo įrenginius.

 „Vilniaus vandenų“ valdomos didžiausios Vilniaus mieste ir apskrityje nuotekų valyklos atnaujinimui iki šiol planavome skirti rekordinę sumą – beveik 44 mln. eurų. Tačiau plečiantis Vilniaus miestui, sparčiai augant teršalų nuotekose kiekiui, griežtėjant ES reikalavimams, „Vilniaus vandenys“ šių metų pradžioje kartu su Vilniaus miesto savivaldybės atstovais kreipėmės į Aplinkos ministeriją prašydama skirti iš ES struktūrinių fondų papildomą finansavimą modernioms valymo technologijoms nuotekų valykloje diegti. Jau sulaukėme ir žinių, kad papildomas 7,3 mln. eurų finansavimas bendrovei bus skirtas.

„Vilniaus vandenys“ savo iniciatyva dar praėjusiais metais pradėjo ieškoti būdų, kaip mikroplastikus iš nuotekų išvalyti. Vienas iš galimų sprendimų – valymas, naudojant aktyvintą anglį, nanofiltraciją ir oksiduojantį valymą. Pateikėme užklausas valymo technologijų tiekėjams. Tačiau nurodžius konkrečius su nuotekomis atitekančių teršalų kiekius bei siekiamus išvalymo rodiklius, kol kas nė vienas jų nepasiūlė efektyvių valymo sprendimų.

Jau antri metai vykdome ir visuomenės švietimą apie plastiko atsisakymą, atsakingą vartojimą, tvarų pasirinkimą.