Be natūralių Vingrių, Žiupronių ir Aušros vartų šaltinių, vamzdžiais tiekusių Vilniui vandenį, atrodo, kad dar buvo ir kitokių vandenviečių, tik apie jas dabar mažai teturime žinių. Žinomas vandentiekis negalėjo aprūpinti visų senamiesčio vietų ir kai kurių priemiesčių, pavyzdžiui, Antakalnio, Užupio šiaurinės dalies, vadinamos Popovščizna bei kitų. Reikia manyti, kad yra buvusios mažesnės, tarytum vietinės reikšmės, vandentiekio linijos, turėjusios savas vandenvietes. Pateiksime keletą faktų.
1788 metų akte pasakyta, kad dabartinės Bokšto gatvės rajone prie ponų Karvelių tvoros Martynas Jančevskis iškasė šulinį, norėdamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjanikų gatvėje (dabartinė pietinė Maironio gatvės dalis). Jančevskis turėsiąs mokėti miesto ekonomijai nustatytą pinigų sumą, o jeigu nemokėsiąs, tai šulinys pereisiąs miesto žinion.
1791 m. miesto kasos raporte, kuriame kalbama apie karčiamos ir malūno statybą, kanalų kasimą Paplavose (dabartinis Aukštaičių, Paupio, Kranto gatvių rajonas), yra paminėti architekto nurodymai, ką ir kaip daryti, kad “namai, kurie bus pastatyti, galėtų turėti iš aukštutinio kanalo vamzdžiais atvestą vandenį”.
Viename 1816 metų dokumente, kuriame kalbama apie vandentiekio į šv. Ignoto kareivines remontą, yra šiam reikalui sudaryta sąmata, pasirašyta Popovščiznos vamzdininko Dominyko Butkievskio. Todėl galima spėti, kad Popovščiznoje (dabartinės Krivių gatvės rajone) galėjo būti atskiras vandentiekis, turėjęs savo vandenvietę.
Kokie buvo Vilniaus senojo vandentiekio vandenviečių tipai, sunku pasakyti. Vanduo galėjo būti tiekamas ne tik iš šaltinių ir kastinių šulinių, bet ir iš tvenkinių, kanalų ir kitų telkinių.
TAIP PAT SKAITYKITE:
