Pats seniausias viešas šulinys, manoma, buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Iki 1870 metų šulinio rezervuaras ir kiti įrengimai buvo mediniai. Ši linija teikdavusi vandenį klasikinei gimnazijai ir observatorijai.
XIX a. pabaigos dokumentuose surandame vis daugiau žinių, kad Rusijos ir užsienio firmos miesto valdžiai siųsdavo įvairius pasiūlymus dėl vandentiekio patobulinimo, artezinių šulinių kasimo ir pan. Tačiau miesto valdžia mažai kuo galėdavo pasinaudoti, nes vis trūkdavo pinigų. Antra, miesto valdyba buvo labai nesavarankiška: kiekvieną finansinį klausimą turėdavo derinti su dūma, dūma su gubernatoriumi ir net su senatu arba pačiu caru. Biurokratinis susirašinėjimas dėl menkiausios sumos dažnai tęsdavosi metų metais. Tad ir vandentiekio technikos pažanga buvo labai lėta.
Koks buvo kadaise Vilniaus senojo vandentiekio vamzdynų išplitimas, sunku nustatyti, nes rašiusieji apie vandentiekį tik labai bendrai minėjo tinklą. Tik XIX a. kartais buvo sudaromas koks planelis, kaip bus tiesiami arba yra nutiesti vandentiekio vamzdžiai, ir tai tik į didesnius namus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tokių planelių atsiranda vis daugiau.
Per keturis senojo vandentiekio gyvavimo šimtmečius Vilnius pergyveno daug karų, gaisrų ir kitokių nelaimių, kurios atsiliepdavo ir vandentiekiui. Neprižiūrimo ir neremontuojamo vandentiekio mediniai vamzdžiai supūdavo, ir iš vandentiekio praktiškai nieko nelikdavo.
Rašytiniai šaltiniai, kuriuose aprašomas XVI a. Vilniaus vandentiekis, vieningai teigia, kad tuo metu vanduo vamzdžiais buvęs išvedžiotas po visą miestą. Pavyzdžiui, istorikas J. Kračkovskis, remdamasis ankstesniais istorikais T.Narbutu, A.Vijūku–Kojelavičium ir kitais, teigia, kad XVI a. puikus Vingrių šaltinių vanduo kanalais buvo išvedžiotas “į įvairias miesto dalis”.
Seniausias dokumentas, kuriame minimi Vilniaus vandentiekio tinklai, parašytas 1532 m. lotynų kalba. Iš jo sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.
Turime dar vieną įdomų XVI a. pirmos pusės dokumentą, iš kurio matyti, kad tuo metu buvo rūpinamasi miesto gerove, kuri jau buvo neįsivaizduojama be vandentiekio. Tai yra 1536 metų vadinamasis miesto statutas, kurį miestui suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Šiame rašte be kita ko pasakyta: “visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai”, kitaip sakant, vandentiekis. Toliau ši mintis pratęsiama taip: “o kas vartos kitokį vandenį (iš kitur – inoje vody), tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius”. Tai galima paaiškinti tuo, kad vandentiekiu atvestas vanduo yra reikalingas ne tik gėrimui, bet ir gaisro gesinimui. Gaisro gesinimas – visų miestiečių bendras rūpestis, apie tai byloja daugelis miesto dokumentų.
Apie XVII a. vandentiekį žinių turime daugiau ir jos yra konkretesnės. Jeigu apie XVI a. vandentiekį žinias turime tik iš juridinio pobūdžio dokumentų – privilegijų, pirkimo–pardavimo aktų ir panašiai, tai apie XVII a.– jau iš miesto magistrato ūkinės veiklos dokumentų, kuriuose atsispindi ir miesto komunalinio ūkio reikalai. Yra nemažai žinių, kad XVII a. į miestą buvo atvestas vandentiekis ne tik iš Vingrių, bet ir iš Aušros vartų šaltinių. Galėjo būti ir mažesnės, vietinės vandentiekio sistemos.
Iš archyvuose turimų XVII a. miesto kasos pajamų ir išlaidų knygų bent apytikriai galime sužinoti, kiek namų savininkų naudojosi vandentiekiu. Reikalas tas, kad turtingiausieji ar šiaip privilegijuoti asmenys nuo tokių mokesčių būdavo atleidžiami.
1660 metais metinį mokestį už vandenį sumokėjo 15 miestiečių, mūrinių namų savininkų – iš viso 24 kapas 48 grašius. Už vandenį iš viešųjų vamzdžių, vadinasi, viešųjų vandentiekio šulinių, sumokėjo 11 miestiečių. Taigi, tais metais viešuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestiečiai, neskaitant, žinoma, didikų ir priviligijuotų asmenų, kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai.
1677 metais vandentiekiu naudojosi apie 50 miestiečių ir bendruomenių. Čia suminėti tokie namai: kardininko Tyzenhauzo, raikytojo Tiškevičiaus, P.Kososbuckio, Bialozaro, Voinos, Dovydo Oto, kanauninko Osovskio, vargonininko M.Ventos, D.Paciukevičiaus, M.Procevičiaus, J.Dolemars ir kt.
Taigi, XVII a. antroje pusėje, po karo ir miesto okupacijos, vandentiekio tinklas plėtėsi. Bent keliuose XVII a. dokumentuose sakoma, kad vanduo visur išvedžiojamas į namus, bet viešose vietose, matyt, dar maža buvo vandens, todėl daug kur kalbama apie svarbą viso miesto labui turėti vandenį viešose vietose, ypač būtiną gaisrų gesinimui.
XVIII a. pirmoji pusė miestui buvo labai sunki. Karas, savos ir svetimų kariuomenių siautėjimai, okupacija, maras, badas ir didžiuliai gaisrai labai sunaikino miestą, sunyko ir vandentiekis. To laikotarpio žinios apie jį labai šykščios. Tokiais sunkiais laikais vandentiekį galėjo turėti tik patys turtingiausi miestiečiai. Yra žinių, kad ir tokiais sunkiais laikais buvo norima vandentiekį sutvarkyti. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivados M.Vyšniaveckio 1738 metų universale dėl tvarkos mieste sakoma, kad miestiečiai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas “grindinio ir vamzdžių nenorės taisyti” turi būti nubaustas.
Nors XVIII a. miestui buvo labai sunkus, tačiau vandentiekis, išskyrus nedideles pertraukas, nenustojo veikęs. Štai keletas pavyzdžių.
1712 metai. Pajamų už vandenį nėra, nes “vamzdžiai ištuštėję”, tačiau vamzdininkai samdomi. Ištisus metus vedamas vandentiekis į “Jo prakilnybės pono Vitebsko vaivados ir tribunolo maršalkos” rūmus, o taip pat į “Jo prakilnybės pono Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hetmano rūmus”.
Net ir 1745 metais pajamų už vandenį dar nebuvo, tačiau kai kas vandentiekiu vis dėlto naudojosi.
XVIII a. antroje pusėje vandentiekio reikalai pagerėjo: yra pajamų, veikia vandentiekio magistralė į akademiją, vanduo yra kai kurių namų kiemuose.
Kaip jau minėta, Vilniuje galėjo būti savarankiškos vandentiekio sistemos, nepriklausančios miestui: jos galėjo priklausyti atskiroms jurzdikoms ir posesijoms. Vienas tokių savarankiškų vandentiekių priklausė Bernardinų vienuolynui, tai rodo iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios išlikę planai. Žinoma, vandentiekis galėjo būti įrengtas daug anksčiau. Iš sode buvusių šaltinių siurblys traukė vandenį ir vamzdžiais tiekė jį vienuolyno rūmams. Šis vandentiekis, kiek galima spręsti iš Bernardinų jurzdikos planų ir lakoniškų eksplikacijų, buvo įdomus savo technika ir, apskritai, unikalus įrenginys.
XVIII a. pabaigos politiniai įvykiai skaudžiai atsiliepė miestui, tačiau miesto vandentiekis, nors buvo labai sunykęs ir apleistas, nenustojo veikęs. Žinoma, vandeniu į privačius namus miesto valdžia gal ir mažiau rūpinosi, bet kariuomenės reikalams vandenį būtinai reikėjo tiekti, tad neišvengiamai teko rūpintis tiek vandentiekio atstatymu, tiek ir jo išplėtimu.
XIX a. antroje pusėje, besivystant kapitalizmui, buvo perstatomi seni namai, statomi nauji, daugeliui vandentiekis jau atrodė kasdieninė būtinybė. Vanduo buvo vedamas į privačius namus, valstybines įstaigas, fabrikus ir kitur.
TAIP PAT SKAITYKITE:
