Centralizuoto vandentiekio kūrimas Vilniuje
XIX a. antroje pusėje Lietuvoje sparčiai vystėsi kapitalizmas. Po baudžiavos panaikinimo kaime sustiprėjo klasinės diferenciacijos procesas. Nuskurdę, žemės netekę valstiečiai papildydavo miestiečių gretas. 1897 m. dėl tokios migracijos Vilniuje gyventojų padidėjo iki 154 tūkstančių. Padidėjus gyventojų skaičiui, Vilniui ėmė trūkti vandens.
Miesto valdžia ėmėsi priemonių pagerinti aprūpinimą vandeniu: 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Buvo būtina radikaliai spręsti vandens tiekimo miestui klausimą.
Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį.
Tačiau miestui vandens nepakako. Konservatyvieji miesto „tėvai“, vengdami išlaidų, vis dar tikėjosi miestą aprūpinti tik iš senųjų šaltinių, todėl jų atsargas ištirti buvo pavesta inžinieriui F. Jasinskiui. Jis 1881 m. nustatė, kad Vingrių šaltiniai gali duoti iki 110 tūkst. kibirų vandens per parą, Misionierių – apie 15 tūkst. kibirų per parą. Aišku, kad tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mažai, tuo labiau, kad pramonė augo ir vandens nuolat trūko.
Būsimo vandentiekio problemos jaudino ne tik miesto valdžią, bet ir plačiąją visuomenę. Pagrindinio mūšio arena tapo spauda, kurioje buvo diskutuojama, koks vanduo miestui tinkamiausias: artezinis ar Neries. Neris – neišsenkantis vandens rezervuaras, tuo metu požeminio vandens ištekliai neišmatuoti. Tačiau upės vanduo užterštas alaus ir odos fabrikų. Labai teršianti vandenį ir Kalvarija, kur kasmet suvažiavę dešimtys tūkstančių maldininkų ne tik maudosi, bet ir apsiskalbia. Pagaliau upės vandens temperatūra priklauso nuo metų laikų, tuo tarpu arteziniuose šuliniuose išsilaiko tinkama gėrimui 7–10 laipsnių vandens temperatūra. Taip artezinių šulinių vandens privalumus „Šiaurės vakarų žodžio“ puslapiuose gyrė inžinierius Prozorovas. Dar anksčiau dūma specialiai vandentiekio klausimams spręsti buvo sudariusi komisiją, kuri po aštuonerių metų ginčų ir nevaisingos veiklos pasisakė nekompetentinga spręsti techninius klausimus ir paprašė skirti kreditus vandentiekio projektui sudaryti.
1902 m. rugsėjo 12 d. miesto dūma nutarė vandentiekio ir kanalizacijos projektus patikėti inžinieriui Šimanskiui. Po dvejų metų Šimanskis pateikė užsakovams visiškai parengtą projektą.
Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas – 12,5 kv. varstų (apie 1350 ha) su 248 tūkstančiais gyventojų (Šimanskio nuomone, 1914 m. tiek galėjo būti gyventojų). Mažai buvo apsirikta, faktiškai tuo metu buvo 230 tūkst. gyventojų.
Vanduo turėjo būti imamas iš Neries prie Viršupio kaimo. Vandeniui siurbti buvo suprojektuotos dvi siurblinės: upės vandeniui ir filtruotam vandeniui. Pirmoji siurblinė turėjo paduočti vandenį iš upės į valymo įrengimus su smėlio filtrais. Antroji siurblinė turėjo varyti išvalytą vandenį miesto link, kur ant Stalo kalno buvo projektuojama įrengti rezervuarą. Šiek tiek vėliau (1906 m.) “Kurjer Litewski” pranešė, kad iš Varšuvos atvykęs inžinierius Gustavas Hantkė paruošė naują vandentiekio projektą, pagal kurį vanduo taip pat turėjo būti imamas iš Neries. Tačiau nei vienas, nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas, ir Neries upės šalininkai turėjo nusileisti artezininkams. Dūma pasikvietė vokiečių hidrotechniką Oskarą Smrekerį iš Mancheimo ir pavedė ištirti požeminius vandenis.
1906 m. vasario mėn. O.Smrekeris pateikė projektą. Projekto įžangoje jis sukritikavo filtruotą Neries vandenį, išgirdamas Vilniaus artezinius šulinius, trykštančius iš 30–40 metrų ir dar didesnių gelmių. Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) O.Smrekeris suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. Didelis rezervuaras (6276 kub. m) turėjo būti įrengtas ant Stalo kalno, kaip ir buvo siūloma Šimanskio projekte. Vandentiekis buvo apskaičiuotas 350 tūkst. gyventojų, vandentiekio tinklų ilgis turėjo siekti 54 km. Jo statyba turėjo kainuoti 1mln. rublių arba 300 tūkst. rublių pigiau negu Šimanskio projekte. Tai nulėmė, kad 1907 m. rugpjūčio 24 d. miesto dūmos posėdyje projektas buvo patvirtintas. Dabar tereikėjo gauti lėšų ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą naujo vandentiekio statybai. Projektas buvo atmestas. Šiems ir kitiems rūpesčiams miesto valdžia Peterburge nusamdė patikėtinį, kuriam sumokėjo 4 tūkst. rublių metinės algos. Po didelių rūpesčių, 1909 m. projektas buvo patvirtintas. Nelengva buvo rasti ir lėšų, jų miestas amžinai stokojo, nors ir didino mokesčius ir ėmė paskolas, kurioms taip pat reikėjo Peterburgo valdžios leidimo.
Tiktai 1911 m. vasario 18 d., gavus Aukščiausiosios vyriausybės sutikimą, Vilniaus miestui buvo leista išleisti obligacinę paskolą vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti.
Vandentiekio ir kanalizacijos darbams vykdyti buvo pakviestas E.Šenfeldas. Išnagrinėjęs ankstesnius projektus, E.Šenfeldas priėjo išvadą, kad iš esmės geras O.Smrekerio projektas jau neatitinka sparčiai augančio miesto poreikių. Projektą reikėjo papildyti. Pagal nustatytą vandens sunaudojimo normą vienam žmogui per parą – 120 l „geriausiuose“ rajonuose ir 80 l „mažiau kultūringuose„“ – vandentiekio galingumą reikėjo žymiai padidinti. Vandens rezervuarus E. Šenfeldas planavo statyti Gedimino ir Tauro kalnuose, Rasose ir Liepkalnyje. Stalo kalno atsisakyta ne dėl techninių kliūčių, bet dėl būdingos pelno karštligės: savininkai (Romos katalikų dvasinė konsistorija) atsisakė parduoti tik Stalo kalną, o už visą valdą paprašė milžiniškos sumos. Taigi, atkritus galimybei įrengti rezervuarą ant Stalo kalno, E.Šenfeldo žvilgsnis nukrypo į Gedimino kalną. Jeigu projekto autorius būtų žinojęs, kokią audrą sukels šis žingsnis, jokiu būdu rezervuaro nebūtų projektavęs Gedimino kalne.
Kova dėl Gedimino kalno tęsėsi kelerius metus. Prieš vertingiausio istorijos paminklo darkymą pasisakė žymūs visuomenės veikėjai, spauda, mokslo draugijos Lietuvoje ir už jos ribų. Vilniuje veikusi Mokslo mylėtojų draugija protesto rašte miesto valdybai rašė: “Pilies kalnas Vilniuje yra vienas žymiausių praeities paminklų… įrengimas ant jo ir jame instaliacijos, neturinčios jokio ryšio su jo vaidmeniu praeityje… šiandien būtų absoliučiai neleidžiamu barbarizmu”.
Nevykusį projektą taip pat pasmerkė Maskvos Archeologijos draugija. Didelį susirūpinimą Gedimino pilies kalno likimu pareiškė Lietuvos Mokslo draugija. Protesto balsai pasigirdo ir pačios dūmos posėdžiuose. Įsidėmėtina dūmos nario advokato Podvolockio kalba: “Valdybos vyriausias inžinierius sako, kad rezervuaras yra kultūros laimėjimas, bet jis užmiršta, jog praeities naikinimas yra nekultūros darbas”. Visuomenės nuomonės paveiktas Vilniaus gubernatorius uždraudė kasinėti Pilies kalną.
Naujojo vandentiekio statybos darbai prasidėjo dar tebevykstant diskusijai dėl Pilies kalno. Pirmiausia buvo paruoštas vandens pompavimo stoties statybos Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) darbų projektas. 1912 m. liepos mėnesį įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis simbolinis akmuo. Statybos darbus, dalyvaujant caro valdžios pareigūnams, pašventino stačiatikių dvasininkas. Tačiau lenkai, miesto galva Venslavskis, inžinierius E.Šenfeldas ir kiti, norėdami pabrėžti Vilniaus lenkiškumą, nakties metu statybą pašventino pagal katalikų apeigas ir užmūrijo pamatuose raštą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
